Giesmė apie vynuogyną 1 Tebūna man leista giedoti savo mylimajam mano meilės giesmę apie jo vynuogyną:[i1] Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. 2 Jis išpureno žemę, išrinko iš jos akmenis ir apsodino rinktinėmis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui, įsirengė jame net vyno spaudyklą. Tada tikėjosi, kad jis augins vynuoges, bet priaugino rūgštuogių. 3 Dabar tad, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau jus spręsti mano ir mano vynuogyno bylą. 4 Ką dar turėjau padaryti savo vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? 5 Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti su savo vynuogynu: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas. 6 Taip! Paversiu jį dykviete: nebus jis genimas nei purenamas, apžels erškėčiais ir usnimis. Debesims įsakysiu, kad nelietų ant jo lietaus. 7 Galybių VIEŠPATIES vynuogynas yra Izraelio namai, o daigai, kuriais jis gėrėjosi, yra Judo vyrai. Jis laukė teisingumo,[i2] ir štai kraujo liejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! | 
