Išvadavimas ir Ziono atstatymas 8 Taip kalba VIEŠPATS: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus. 9 Sakyk kaliniams: 'Išeikite!' ir tiems, kurie tamsybėse: 'Eikite į šviesą!' Pakelėse jie ganysis, ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų. 10 Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių. 11 Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus, mano vieškeliai bus išlyginti. 12 Štai! Šitie ateina iš toli, vieni iš šiaurės ir vakarų, o kiti iš Syenės[i6] šalies“. 13 Dangūs, džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes VIEŠPATS paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių. 14 Bet Zionas sako: „Paliko mane VIEŠPATS, užmiršo mane Dievas“. 15 „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu. | 
