1 Klausykitės štai ko, Jokūbo namai, vadinami Izraelio vardu, kilusieji iš Judo sėklos, – jūs, kurie VIEŠPATIES vardu prisiekiate ir šaukiatės Izraelio Dievo be ištikimybės ir be teisumo, 2 nors vadinatės Šventąja tauta ir kliaujatės Dievu Izraelio, kurio vardas yra Galybių VIEŠPATS. 3 Kas jau įvyko, seniai buvau apreiškęs, iš mano lūpų tai išėjo, aš pats tai paskelbiau. Nelauktai ėmiau vykdyti, ir visa įvyko. 4 Žinau, kad užsispyręs esi, nes tavo sprandas – tarsi sausgyslė iš geležies, o tavoji kakta – iš vario, 5 todėl tai iš anksto seniai tau apreiškiau ir paskelbiau pirmiau, negu įvyko, idant nesakytum: „Mano stabas visa tai padarė, mano statula – drožtoji ar lietoji – tai sutvarkė“. 6 Dabar, kai visa išgirdai, pagalvok! Ar neturi visa tai pripažinti? Nuo dabar kai ką visiškai nauja skelbiu tau, paslaptingus įvykius, ko tu nežinai. 7 Dabar, o ne seniai prieš dienų dienas, jie prasidėjo, anksčiau apie juos negirdėjai, kad nesakytum: „Aš jau žinojau apie juos!“ 8 Tu apie juos nei ką nors esi girdėjęs, nei ką žinojęs, – tavo ausys juk nuo seno buvo kurčios. Žinojau, koks tu apgaulingas, juk nuo motinos įsčių buvai vadinamas sukčiumi. 9 Bet dėl savo vardo valdau pyktį, savosios šlovės dėlei susilaikau, kad tavęs nesunaikinčiau. 10 Štai išgryninau tave, tačiau ne kaip sidabrą, tave išmėginau skausmo žaizdre. 11 Dėl savęs, savo paties dėlei, – kad mano vardas nebūtų paniekintas, nūn tai darau. Savo šlovės kitam neperleisiu! Kyras – Viešpaties įgaliotinis 12 „Išgirsk mane, Jokūbai, – Izraeli, kurį vardu pavadinau! Aš esu Tas pats, – aš pirmasis, aš ir paskutinis! 13 Mano rankos padėjo žemės pamatus, mano dešinioji išskleidė dangus. Kada juos pašaukiu, tuojau pat ateina. 14 Sueikite jūs visi ir klausykitės! Kas iš jų {dievų} kada paskelbė ką nors panašaus? VIEŠPATIES bičiulis[i1] įvykdys jo valią Babilonui ir Kaldėjos palikuonims. 15 Aš, aš tai paskelbiau, aš jį pašaukiau, aš jį atvedžiau, – jam seksis kely! 16 Prieikite arčiau prie manęs ir klausykitės, ką sakau! Nuo pat pradžios aš nekalbėjau apie tai paslapčiom, nuo to laiko, kai tai prasidėjo, esu čia“. {“Nūnai Viešpats DIEVAS ir jo Dvasia pasiuntė mane“}[i2] Pamoka iš praeities 17 Taip kalba VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas, Izraelio Šventasis: „Aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga, ir vedu tave keliu, kuriuo tau dera eiti. 18 O, kad klausytumei mano įsakymų! Tavoji gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas kaip marių bangos. 19 Tavo palikuonių būtų kaip smilčių, o gimusiųjų iš tavosios giminės – kaip smėlio grūdelių. Jų vardas nežūtų ir neišdiltų mano akyse“. Išėjimas iš Babilono 20 Eikite iš Babilono, bėkite iš Kaldėjos! Tai su džiaugsmu garsiai skelbkite, kad būtų žinoma; neškite žinią lig žemės pakraščių, sakykite: „Jokūbą, savo tarną, VIEŠPATS išpirko! 21 Troškulio jie nekentėjo, kai vedė juos per sausas dykynes. Vandeniui ištrykšti iš uolos jis liepė, – praskėlė uolą, ir tryško vandenys“. 22 {“Nedorėliai ramybės neturės“, – sako VIEŠPATS.} | 
