Viešpaties Tarnas 1 Išgirskite mane,[i1] salos, atkreipkite dėmesį, tolimosios tautos! Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį, – dar motinos įsčiose tebesantį, jis ištarė manąjį vardą.[i2] 2 Jis padarė iš manęs aštrų kalaviją,[i3] paslėpė mane savo rankos šešėlyje. Jis padarė mane aštria strėle ir įdėjo į savąją strėlinę. 3 „Tu esi mano tarnas,[i4] – man pasakė, – Izraeli, per tave savo šlovę apreikšiu!“ 4 Bet aš pagalvojau: „Veltui aš triūsiau, tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau; tačiau mano byla pas VIEŠPATĮ, ir mano atlygis manojo Dievo rankoje. 5 Dabar tvirtai nusprendė VIEŠPATS, kuris mane savuoju tarnu dar motinos įsčiose padarė, kad aš Jokūbą jam parvesčiau, – Izraelis pas jį būtų surinktas. Aš esu pagerbtas VIEŠPATIES akyse, mano Dievas – manoji jėga!“ 6 „Per maža,[i5] – sako jis, – tau būti mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines ir sugrąžinti Izraelio likučius. Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“. | 
