Išganymo pažadas 1 „Paguoskit manąją tautą, – sako jūsų Dievas, – guoskite ją! 2 Prabilkit į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos tarnybos lažas[i1] pasibaigė, jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai priėmė iš VIEŠPATIES rankų už visas savo nuodėmes“. 3 Pasigirsta balsas:[i2] „Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! 4 Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais. 5 Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats VIEŠPATS savo lūpomis pažadėjo!“ 6 Pasigirsta balsas: „Skelbki!“ Atsakiau: „O ką man skelbti?“ – „Visa žmonija – kaip žolė, jos gražumas – kaip laukų gėlės. 7 Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, kai tik VIEŠPATS pasiunčia ant jųjų vėją“. {Tikrai! Žmonės tėra tik žolė.} 8 Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžiais. 9 Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Zionai! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“ 10 Štai Viešpats DIEVAS ateina su galybe, jojo ranka – valdinga. Atlygį štai jis turi su savimi, o algą moka į priekį. 11 Ganys kaip piemuo jis savo kaimenę, savomis rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles. | 
