Izraelio vaduotojas 1 Tylėkite, tolimosios salos, prieš mane,[i1] laukite mano žodžių, tautos! Teateina ir tepareiškia jos savo skundą, – draugėn rinkimės teismui. 2 Kas išjudino iš Rytų kovotoją[i2] už teisumą ir pašaukė jį būti savo tarnu? Jis atiduoda jam tautas ir sutrypia jų karalius. Savo kalaviju jis paverčia juos dulkėmis, savo lanku – vėjo nešamais pelais. 3 Juos vejasi jis įkandin, pralenkia nepažeistas, vos kelią kojomis siekdamas. 4 Kas tai nuveikė ir padarė? Kas pašaukė kartas nuo pat pradžios? Tai aš, VIEŠPATS, kurs esu pirmasis[i3] ir su paskutine jų Tas pats.[i4] 5 Išvydo tolimosios salos, apėmė jas baimė, dreba žemės pakraščiai: artėja, jie čia pat! 6 [i5]Kiekvienas jų padeda kitiems, kiekvienas drąsina savo bičiulį. 7 Meistras skatina auksakalį, svidintojas – kalvį prie priekalo. „Išliedinta gerai“, – jis sako ir sutvirtina kniedėmis, kad nesvyruotų į šalis. 8 Tu, mano tarne Izraeli, Jokūbai, mano išsirinktasis, bičiulio mano Abraomo palikuoni! 9 Iš žemės pakraščių tave pasiėmiau, iš tolimiausių užkampių pasišaukiau tave. Aš tau tariau: „Tu esi mano tarnas, – aš išsirinkau tave, neatmesiu tavęs!“ 10 Nebijok, nes aš su tavimi esu, nebūgštauk, nes aš esu tavo Dievas! Tave stiprinsiu, – padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine. 11 Nūn nešlovę ir gėdą užsitrauks visi, kas niršta ant tavęs. Taps nieku ir prapultin eis visi, kas kovoja su tavimi. 12 Ieškosi jų, tačiau neberasi tų, kur vaidijosi su tavimi. Galą gaus ir nieku taps, kas kėlė karą prieš tave, 13 nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš Tas, kuris tau sako: „Nebijok, aš tau padėsiu!“ 14 Nebijok tu, kirmine Jokūbai! Tu, kirminėli Izraeli, „Aš tau padėsiu!“ – sako VIEŠPATS. Tavo atpirkėjas[i6] yra Izraelio Šventasis. 15 Tu būsi mano kuliamasis velenas, aštrus, su nauju volu ir daugeliu dantų, – kulsi kalnus ir juos triuškinsi, kalvas paversi tu pelais. 16 Kai vėtysi, vėjas juos nuneš, audra juos išblaškys. O tu džiaugsies VIEŠPAČIU, šlovinsi Izraelio Šventąjį. 17 Užguitieji ir vargšai ieško vandens, o jo nėra, liežuvis džiūsta jiems nuo troškulio. Aš, VIEŠPATS, juos išgirsiu, aš, Izraelio Dievas, jų nepaliksiu. 18 Ant plikų kalvų atversiu upes ir šaltinius slėniuose. Dykumą paversiu tvenkiniais ir išdžiūvusią žemę – versmėmis vandens. 19 Prisodinsiu kedrų dykumoje – akacijų, mirtų ir alyvmedžių. Auginsiu kiparisus tyrlaukiuose drauge su guobomis ir pušimis, 20 kad matytų ir žinotų, stebėtų ir suprastų, jog ranka VIEŠPATIES padarė visa tai, – jog tai sukūrė Izraelio Šventasis. Viešpaties iššūkis pagonių dievams 21 [i7]„Pateikit savo bylą, – sako VIEŠPATS, – Dėstykit savo įrodymus“, – sako Karalius Jokūbo. 22 Teprieina ir tepranašauja jie mums, kas įvyks! Mums pasakykit, kas įvyko žiloje senovėje, kad atkreiptume dėmesį į tai ir suvoktume, kuo tai baigsis, arba mums apreikškit, kas dar turi įvykti! 23 Pranašaukit, kas bus ateityje, kad žinotume, jog jūs esate dievai! Padarykit ką nors – gera ar pikta, kad būtume nustebinti ir įbauginti. 24 Kodėl ne! Jūs niekis esate ir jūsų darbai – niekai! Pasibjaurėjimą renkasi, kas jus pasirenka. 25 Išjudinau aš jį iš šiaurės, ir jis ateina, iš krašto, kur saulė teka, aš jį pašaukiau[i8] vardu. Galiūnus jis ištryps it molį, kaip puodžius šlyną išminko. 26 Kas iš anksto tai paskelbė, kad žinotume? Prieš laiką, kad galėtume sakyti: „Tai tiesa!“? Niekas neapskelbė to, niekas neapgarsino, niekas negirdėjo jūsų žodžių. 27 Įvykiai, kadaise pranašauti Zionui, – štai, štai jie vyksta! Ir Jeruzalei šauklį su džiugia naujiena siunčiu. 28 Žvalgausi, tačiau nėra nė vieno, – nėra tarp jų kam duoti patarimą, kad galėtų atsakyti, kai keliu klausimus. 29 Štai visi jie – niekas, niekas jų darbai, – jų stabai – tušti vėjai! | 
