Išganymo pažadas 1 „Paguoskit manąją tautą, – sako jūsų Dievas, – guoskite ją! 2 Prabilkit į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos tarnybos lažas[i1] pasibaigė, jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai priėmė iš VIEŠPATIES rankų už visas savo nuodėmes“. 3 Pasigirsta balsas:[i2] „Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! 4 Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais. 5 Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats VIEŠPATS savo lūpomis pažadėjo!“ 6 Pasigirsta balsas: „Skelbki!“ Atsakiau: „O ką man skelbti?“ – „Visa žmonija – kaip žolė, jos gražumas – kaip laukų gėlės. 7 Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, kai tik VIEŠPATS pasiunčia ant jųjų vėją“. {Tikrai! Žmonės tėra tik žolė.} 8 Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžiais. 9 Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Zionai! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“ 10 Štai Viešpats DIEVAS ateina su galybe, jojo ranka – valdinga. Atlygį štai jis turi su savimi, o algą moka į priekį. 11 Ganys kaip piemuo jis savo kaimenę, savomis rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles. Kūrėjo galia išganyti savo tautą 12 Kas savo rieškučiomis marių vandenis paseikėjo, kas pamatavo dangaus skliautą sprindžiu?[i3] Žemės dulkes saiku kas atseikėjo, kas kalnus pasvėrė svarstyklėmis ir kalvas – svertuvu? 13 Kas gali pasakyti VIEŠPAČIUI, ką jam daryti, jį pamokyti ar duoti jam patarimą? 14 Su kuo jis tarias, kad žinotų, ką daryti? Kas išmokė jį teisingumo tako ar parodė jam išminties kelią? 15 Štai tautos jam – lyg lašas kibire, kaip dulkės ant svarstyklių. Tolimosios salos sveria ne daugiau kaip krislai. 16 Libano medžių[i4] neužtektų aukurui pakurti, nei jo gyvulių – deginamosioms aukoms. 17 Visos tautos jo Artume – niekų niekas; laiko jas Dievas visiškai nieku! 18 Į ką laikysit Dievą panašiu ir kokį jo paveikslą susikursit? 19 Į stabų statulą, meistro nulietą, auksakalio paauksuotą ir sidabro grandinėlėmis apvedžiotą? 20 Kas nuskurdęs, nepuvų šilkmedį pasirinks, nagingą meistrą susiras, kad pastatytų nedūlėjantį stabą. 21 Ar jūs nežinot? Argi negirdėjot? Argi tai jums neskelbta nuo pradžios? Ar jūs nesupratot? Nuo tada, kai žemės pamatai buvo padėti, 22 jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės, jos gyventojai jam atrodo lyg žiogai. Jis tas, kuris dengia žemę dangumi tarsi užuolaida, išskleidžia jį lyg palapinę gyventi. 23 Didžiūnus padaro jis nieku, o valdovus žemės – tuščiu burbulu. 24 Jie vos tepasodinti, vos tepasėti, kamienai jų vos žemėn šaknis įleido, – jis kvėpteli ant jų, ir jie nudžiūva, viesulas kaip šapus juos nuneš. 25 „Su kuo palyginsit mane? Su kuo aš jums lygus?“ – sako Šventasis. 26 Akis pakelkit ir pasižiūrėkit į aukštybes! Kas jąsias sukūrė?[i5] Tasai, kuris atveda jų pulkus, jas suskaičiuoja ir šaukia[i6] kiekvieną jų vardu. Dėl jo didžios galybės ir beribės jėgos nė viena nedrįsta neateiti! 27 Jokūbai,[i7] kaipgi gali sakyti, kaip, Izraeli, skųstis drįsti: „Mano kelias paslėptas nuo VIEŠPATIES, mano Dievas į mano teises dėmesio nekreipia“? 28 Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs? VIEŠPATS – amžinasis Dievas, kūrėjas visų žemės šalių. Nepailsta jisai nei pavargsta, neištiriama jo išmintis. 29 Jis duoda nuvargusiam jėgų, bejėgiui gyvastį atšviežina. 30 Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa, 31 bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami. | 
