1 Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną,[i1] tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną, kuris yra jūroje. 2 Tą dieną giedokite giesmę apie šaunų vynuogyną! 3 Aš, VIEŠPATS, jį prižiūriu ir nuolatos palaistau, kad jam kas žalos nepadarytų, saugau jį naktį ir dieną. 4 Pykčio mano širdy nebėra. Bet jei pasirodytų jame erškėčių ir dagių, aš pakilčiau prieš juos, sudeginčiau juos kartu. 5 O jei užuovėjos jis pas mane ieškos? Tedaro taiką[i2] su manimi! Taip! Taiką tedaro su manimi! 6 Ateityje Jokūbas vėl įleis šaknis, Izraelis pražys ir suklestės, vaisių visą pasaulį pripildys. 7 Ar jis buvo muštas taip, kaip buvo muštas jo mušėjas?[i3] Ar jis patyrė tokias pat žudynes, kaip jo žudytojai? 8 Išvarymu ir tremtimi turėčiau kovoti su juo, išblokšdamas jį savo nuožmiu vėju audros dieną. 9 Todėl šitaip Jokūbo kaltė bus išpirkta, šis bus brandus atvadavimo iš nuodėmės vaisius, – kai jis visus aukurų akmenis sutrupins, kaip kalkės sutrupa, ir nepaliks stovėti šventųjų stulpų ar aukurų smilkalams. 10 Įtvirtintasis miestas[i4] liks be žmonių, lyg apleista ganykla, tuščia kaip dykuma. Galvijai ten ganysis ir gulės. Jo šakelės žus, 11 šakos nudžius ir bus nulaužtos, ateis moterys ir pasikurs ugnį jomis, nes ši tauta – tauta be išmanymo. Todėl jos Kūrėjas nepasigailės jos, – tas, kurs ją sukūrė, nebus jai maloningas. 12 Tą dieną VIEŠPATS kuls javus nuo Eufrato lig Egipto upės,[i5] o jūs, izraeliečiai, būsite surinkti vienas po kito. 13 Tą dieną nuaidės didysis ragas, ir dingusieji Asirijos šalyje, ir išblaškytieji Egipto krašte rinksis ir garbins VIEŠPATĮ ant šventojo kalno Jeruzalėje.[i6] | 
