1 Tą dieną Judo šalyje ši giesmė bus giedama: „Tvirtas mūsų miestas! Mūsų apsaugai pastatė jis mūrus ir pylimą! 2 Atverkite vartus, teįeina tauta teisioji, – ta, kuri yra ištikima. 3 Nesvyruojantiems duodi ramybę, teiki jiems gerovę, nes jie tavim pasitiki“. 4 Pasitikėkite VIEŠPAČIU amžiais, nes VIEŠPATS – amžiais tverianti Uola! 5 Jis nuverčia galiūnus iš aukštybių, sugriauna saugų miestą, – sulygina su žeme, paverčia dulkėmis. 6 Trypia jį kojos, – kojos beturčių, kojos varguolių. 7 Takas teisiojo be duobių, teisiajam tu padarai lygų kelią. 8 Taip! Tavo teismų takuose, VIEŠPATIE, mes tavęs laukiame. Tavo vardą minėti ir tavo mokymo laikytis – vienatinis mūsų troškimas. 9 Ilgiuosi tavęs naktimis, net rytą mano dvasia dėl tavęs budi, nes kai tavo teismai žemėje vyksta, pasaulio gyventojai teisumą pažįsta. 10 Nors ir elgiamasi gailestingai su nedorėliu, tačiau teisumo jis neišmoksta, dorumo šalyje daro jis darbus nedorus, VIEŠPATIES didybės nemato. 11 VIEŠPATIE, ranka tavoji pakelta, bet jie to nemato. Tesusigėsta, kai mato tavo uolumą savo tautos labui, – ugnis, tavo priešams paruošta, juos tepraryja. 12 VIEŠPATIE, tu skiri mums gerovę, – nes juk tu atlikai dėl mūsų visus mūsų darbus! 13 VIEŠPATIE, mūsų Dieve, kiti valdovai, be tavęs, yra mus valdę, bet mes vien tavo vardą atsimename. 14 Jie – mirę, niekuomet neatgis, jie – šešėliai, niekuomet neprisikels, nes nubaudei juos, – sunaikinai ir bet kokį jų atminimą išdildei. 15 Padidinai tu savo tautą, VIEŠPATIE, pagausinai tautą savo paties šlovei, į visas puses krašto ribas praplatinai. 16 VIEŠPATIE, savo nelaimėje ieškojo jie tavęs, iš skausmo šaukė, kai buvo baudžiami. 17 Kaip moteris nėščia, artėjant gimdymui, iš skausmo raitosi ir šaukia, tokie, VIEŠPATIE, mes buvom prieš tave. 18 Mes buvome nėšti, raitėmės skausmuos, tačiau pagimdėm vėją, – išgelbėjimo žemei neatnešėm, nė vienas negimsta gyventi pasaulyje. 19 Tavo mirusieji gyvens, kūnai jų prisikels, nes tavo rasa – rasa švytinti šviesa,[i1] todėl ir šešėlių šalis mirusiuosius atiduos. Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo visi, kurie gulite dulkėse! 20 Kelkis, tauta manoji, eiki į savo kambarius[i2] ir užsklęsk paskui save duris. Valandėlę patūnok, kol pyktis praeis. 21 Žiūrėk, VIEŠPATS ateina iš savo būsto bausti žemės gyventojų už jų kaltes. Žemė atidengs kraują, kuris buvo ant jos išlietas, ir savo užmuštųjų nebeslėps. | 
