Samarijos likimas 1 Vargas Efraimo[i1] girtuoklių išpuikos vainikui, jo didingo grožio vystančiai gėlei, žydėjusiai ant kalvos derlingame slėnyje! Vargas vyno įveiktiesiems! 2 Štai Viešpats siunčia drąsų galiūną,[i2] – kaip audra su kruša, kaip nusiaubianti vėtra, kaip potvynio vandenys, išsilieję per krantus, jis viską su žeme sulygina. 3 Kojomis sutryps jisai Efraimo girtuoklių išpuikos vainiką, 4 o jo didingo grožio vystančiajai gėlei ant derlingojo slėnio kalvos bus taip pat, kaip tai per anksti prisirpusiai figai: kas ją pastebės, tasai ją suris, vos spėjęs paimti į ranką. 5 Tą dieną Galybių VIEŠPATS savosios tautos likučiui bus šlovingas vainikas ir puiki diadema, 6 o teismo krėsle sėdinčiam duos teisingumo dvasios ir miesto vartus ginantiems nuo priešų – narsumo. Judo karalystei 7 Bet ir šitie svirduliuoja perimti vyno, klupinėja įkaušę nuo svaigaus gėrimo. Kunigas ir pranašas nuo stipraus gėrimo šlitinėja, gerai įsikaušę nuo vyno. Šlitinėdami nuo stipraus gėrimo, jie klysta ką regėdami, suklumpa bylą spręsdami. 8 Taip, visur stalai šlykščiai apvemti, – švarios vietos nėra. 9 {Jie skundžiasi dėl manęs. Sako jie:}[i3] „Ką nori jis pamokyti? Kam savo apreiškimą nori paaiškinti? Mažyliams, ką tik nujunkytiems, vos tik nuo krūties atitrauktiems? 10 Veblena vis jisai: 'Įsakymas po įsakymo, taisyklė po taisyklės, čionai truputį, tenai truputį!'“ 11 Taip veblendamas ir svetima kalba[i4] kalbės jis šitai tautai, 12 kuriai buvo sakęs: „Tai yra atilsis, leiskite atsikvėpti nuvargusiems! Tai yra atgaiva!“ Bet nenorėjo jie girdėti. 13 Taigi jiems VIEŠPATIES žodis bus: „Įsakymas po įsakymo, taisyklė po taisyklės, čionai truputį, tenai truputį!“ – kad eitų ir griūtų aukštielninki, – būtų sugniuždyti, įvilioti į spąstus ir pagauti. 14 Todėl išgirskite žodį VIEŠPATIES, jūs pašaipūnai, kurie valdote šitą tautą, esančią Jeruzalėje. 15 Kadangi sakote: „Sandorą sudarėme su mirtimi,[i5] sutartį padarėme su Šeolu, kai nuožmusis tvanas atšniokš, jis mūsų nepasieks, nes mele radome prieglaudą, apgaulėje – mūsų slėptuvė...“ 16 Dėl to Viešpats DIEVAS šitaip sako: „Štai ant Ziono[i6] dedu aš akmenį, išmėgintą akmenį, brangų kertinį akmenį, kaip tvirtą pamatą: 'Kas pasitiki juo, nedreba iš baimės'. 17 Teisingumas – mano matavimo virvė, teisumas – man svambalas. Nušluos ledų kruša melo prieglaudą, išplaus vandenys slėptuvę“. 18 Jūsų sandora su mirtimi bus panaikinta, o jūsų sutartis su Šeolu nebeturės galios. Kai nuožmusis tvanas[i7] atšniokš, jis jus nuniokos. 19 Kai tik jis atšniokš, kas kartą jus pastvers, – atšniokš jis kas labą rytą, atšniokš dienos metu ir naktį. Suvokus, ką tai reiškia, apims klaikas. 20 Per trumpas bus guolis, kad išsitiesti galėtum, per siauras apklotas, kad juo užsiklotum. 21 VIEŠPATS pakils, kaip pakilo ant Perazimų[i8] kalno, rūstaus, kaip rūstavo Gibeono slėny, kad įvykdytų tai, ką turi įvykdyti, – savo nepaprastą užmojį, – kad užbaigtų savo darbą, – sau neįprastą darbą! 22 Dabar jau liaukitės šaipęsi, kad nesuveržtų jūsų pančiai dar stipriau, nes išgirdau iš Viešpaties, paties Galybių DIEVO, jog visam kraštui lemta būti sunaikintam. 23 Atidžiai klausykitės ir išgirskite mano balsą,[i9] atkreipkite dėmesį ir klausykitės mano žodžių: 24 Ar visą laiką artojas aria sėjai, ar visą laiką jis purena ir akėja savo dirvą? 25 Juk kai dirva jau supurenta, ar neberia krapo jis ir kmyno, ar nesėja kviečių ir miežių biržės, o pakraščiais – kitų javų? 26 Jis išmoko atlikti savo darbą, nes Dievas jį pamokė! 27 Ir krapų nekulia dantytais volais, ant kmynų nevolioja kuliamojo veleno, nes krapai išbloškiami vytimi, o kmynai nudaužomi lazda. 28 Argi javai sutrupinami kuliant? Ne! Niekas nekulia per ilgai, – neleidžia velenui riedėti nei arkliams trypti, kol grūdai sutrupės. 29 Ir tai ateina iš Galybių VIEŠPATIES, – jis nuostabus patarimais, didingas išmintimi! | 
