⁷ Takas teisiojo be duobių,

teisiajam tu padarai lygų kelią.

⁸ Taip! Tavo teismų takuose, VIEŠPATIE,

mes tavęs laukiame.

Tavo vardą minėti ir tavo mokymo laikytis –

vienatinis mūsų troškimas.

⁹ Ilgiuosi tavęs naktimis,

net rytą mano dvasia dėl tavęs budi,

nes kai tavo teismai žemėje vyksta,

pasaulio gyventojai teisumą pažįsta.

¹² VIEŠPATIE, tu skiri mums gerovę, –

nes juk tu atlikai dėl mūsų visus mūsų darbus!

¹⁶ VIEŠPATIE, savo nelaimėje ieškojo jie tavęs,

iš skausmo šaukė, kai buvo baudžiami.

¹⁷ Kaip moteris nėščia, artėjant gimdymui,

iš skausmo raitosi ir šaukia,

tokie, VIEŠPATIE, mes buvom prieš tave.

¹⁸ Mes buvome nėšti, raitėmės skausmuos,

tačiau pagimdėm vėją, –

išgelbėjimo žemei neatnešėm,

nė vienas negimsta gyventi pasaulyje.

¹⁹ Tavo mirusieji gyvens, kūnai jų prisikels,

nes tavo rasa – rasa švytinti šviesa,^[i1]

todėl ir šešėlių šalis mirusiuosius atiduos.

Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo visi,

kurie gulite dulkėse!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>