1 [i1]Ištarmė Tyrui: Taršišo laivai, vaitokite, nes jūsų uostas sugriautas! Tą žinią gavo jie iš Kitimų[i2] krašto grįždami. 2 Nutilkite, pajūrio gyventojai, jūs – Sidono pirkliai, kurių įgaliotiniai perplaukė jūrą 3 ir skrodė vandenis plačius. Jums pajamas davė Nilo pjūties derlius – Šihoro[i3] grūdai, – pardavinėjote juos tautoms. 4 Susigėsk, Sidone, tvirtove jūroje, nes jūra[i4] sako: „Aš nesiraičiau iš skausmo, – negimdžiau, sūnų neauginau, dukrų neauklėjau“. 5 Net egiptiečiai, išgirdę apie Tyro likimą, bus baimės pritrenkti. 6 Vaitokite iš širdgėlos, pajūrio gyventojai! Kelkitės į Taršišą! 7 Ar tai jūsų puikusis miestas, senų senovėje įkurtas? Ar tai tas, kurio kojos vedė jį į tolimas šalis įkurti savo nausėdijų? 8 Kas šitaip lėmė Tyrui, dalintojui karūnų, kurio pirkliai yra kaip valdovai, o verteivos – kaip žemės didžiūnai? 9 Galybių VIEŠPATS lėmė, kad būtų sugėdintas visas jo išpuikimas, nužemintas visų žemės didžiūnų išdidumas. 10 Plauk į savąjį kraštą, Taršišo laive, – tau uosto nebėra. 11 Savo ranką VIEŠPATS ištiesė virš marių, išgąsdino karalystes ir paliepė, kad būtų sugriautos Kanaano tvirtovės.[i5] 12 Ir jis tarė: „Nebedžiūgausi daugiau, mergele, Sidono dukra, esi patekusi priespaudon. Nors pakiltum ir nukeliautum į Kitimų kraštą, ir ten tu neturėsi ramybės. 13 [i6]{Kaldėja – ne Asirija buvo ta tauta, kuri užsimojo Sidoną paversti dykumos žvėrių buveine. Kaldėjai statydinosi apsiausties bokštus, nugriovė Tyro rūmus ir miestą pavertė griuvėsiais.} 14 Taršišo laivai, vaitokite, nes jūsų uostas yra sunaikintas! 15 Nuo tos dienos Tyras bus užmirštas septyniasdešimt metų,[i7] – kiek karaliaus amžius tveria. Pasibaigus septyniasdešimčiai metų, su Tyru bus, kaip giesmėje giedama apie patvirkėlę: 16 Imk arfą, valkiokis po miestą, kekše užmiršta! Gražiai skambink, išdainuok visas savo dainas, kad jie tave galėtų prisiminti. 17 Ateityje, po septyniasdešimties[i8] metų, VIEŠPATS aplankys Tyrą. Šis vėlei imsis kekšės amato ir su visomis žemės karalystėmis ištvirkaus. 18 Bet jo prekės ir kekšės uždarbis priklausys VIEŠPAČIUI kaip šventos atnašos.[i9] Jos nebus kraunamos į sandėlius ar taupomos, bet bus duodamos tiems, kurie gyvena VIEŠPATIES artumoje, kad jie turėtų sočiai pavalgyti ir puošniai apsirengti. | 
