1 Štai VIEŠPATS niokoja[i1] žemę ir daro ją dyką, apverčia aukštyn kojomis, išblaško jos gyventojus. 2 Ir bus kaip prastuoliui, taip ir kunigui, kaip tarnui, taip ir šeimininkui, kaip pirkėjui, taip ir pardavėjui, tarnaitei, kaip ir jos šeimininkei, kaip paskolos davėjui, taip ir jos ėmėjui, kaip skolintojui, taip ir skolininkui. 3 Žemė bus siaubte nusiaubta ir niokote nuniokota, nes taip VIEŠPATS yra ištaręs. 4 Kraštas liūdi ir vysta, pasaulis nuleido galvą ir nyksta, – rinktiniai tautos žmonės krenta prapultin. 5 Žemė suteršta jos gyventojų, nes jie nesilaikė įstatymų, pažeidė įstatus, sulaužė amžinąją Sandorą.[i2] 6 Dėl to ryja žemę prakeiksmas, jos gyventojai kenčia bausmę už savo kaltes. Dėl to jie bąla iš baimės, – gyvų žmonių liks tik nedaugelis. 7 Vynmedžiai vysta, jauno vyno trūksta, kam džiūgavo širdis, dabar dūsauja. 8 Paliovė būgnų dundesys smagus, nusčiuvo lėbautojų triukšmas, neskamba žavioji arfa. 9 Nutilo dainos linksmosios prie vyno; girtuokliai bjaurisi svaigiuoju gėrimu. 10 Sąmyšio miestas[i3] – griuvėsiai, namų durys visur užsklęstos, kad į vidų kas neįeitų. 11 Rėkaujama gatvėse, kad nebėra vyno; džiaugsmas dingo, linksmumas kraštą paliko. 12 Iš miesto liko vien krūva griuvėsių; jo vartai išgriauti ir apleisti. 13 Visur žemėje ir tarp tautų yra taip, kaip su alyvmedžiu alyvų derlių nukrėtus, kaip su parinkomis vynuogių derlių nuėmus. 14 Šitie[i4] pakelia balsą, džiugiai skelbia VIEŠPATIES didybę. 15 Iš vakarų jie krykštauja, rytuose jie džiūgauja, pamariuose jie šlovina vardą VIEŠPATIES, Izraelio Dievo. 16 Nuo žemės pakraščių mes girdime juos giedant: „Tebūna šlovė Teisiajam!“ Bet aš tariau: „Galas man! Galas man! Ai, vargas man! Išdavikai nesiliauja išdavinėti. Klasta išdavikai išdavė! 17 Klaikas, duobė, pinklės laukia jūsų, žemės gyventojai! 18 Kas nuo siaubo bėgs, duobėn įpuls; kas iš duobės išlips, į pinkles įsipainios, nes dangaus langai aukštai bus atidaryti, ir žemės pamatai sudrebės. 19 Žemė aižės ir suskils, žemė plyš ir šokinės, žemė siūbuote siūbuos. 20 Žemė kaip girta svyruos, sverdės kaip sargo pašiūrė. Jos nuodėmės ją slegia, parpuls po jų našta ir nepajėgs atsikelti“. 21 Tą dieną VIEŠPATS nubaus galybes dangaus skliaute,[i5] o žemėje – žemės karalius. 22 Jie bus į krūvą suvaryti, tarsi belaisviai duobėje. Kalėjiman jie bus uždaryti, po ilgo laiko bausmę gaus. 23 Tada mėnulis paraus, saulė susigės, nes Galybių VIEŠPATS ant Ziono kalno ir Jeruzalėje viešpataus šlovingas tarp savo seniūnų.[i6] | 
