Jeruzalė 1 Ištarmė apie Regėjimo slėnį:[i1] Kas gi tau atsitiko, kad visas sulipai tu ant stogų, 2 triukšmingasis, gyvasis, netveriąs džiaugsmu mieste? Tavo žuvusieji ne kalavijo nukirsti, ne kritę kovoje. 3 Tavo vadai visi būriu pasitraukė, pabėgo toli; Visi likusieji nelaisvėn buvo paimti, – nepaleidę nė strėlės, paimti nelaisvėn. 4 Todėl aš sakau: „Palikite mane, kad galėčiau raudoti, – nebrukite man paguodos dėl žūties mano tautos dukters“. 5 Šis yra klaiko, pralaimėjimo ir sąmyšio metas Regėjimo slėnyje, – jis iš Dievo, Galybių VIEŠPATIES. Sienos mūsų miesto pralaužtos, pagalbos šauksmai aidi tarp kalvų. 6 Elamas[i2] griebiasi strėlinių, Aramas kinko žirgus, ir Kiras iš įmautės skydus traukiasi. 7 Derlingieji tavo slėniai pilni vežimų, prieš tavo vartus išrikiuoti raiteliai, – 8 Judo gynyba[i3] pralaužta. Tą dieną patikrinote ginklus Miško rūmų sandėlyje, 9 pamatėte, kiek daug plyšių yra Dovydo miesto sienose, ir sutelkėte žemutinio tvenkinio vandenis. 10 Tada jūs, apžiūrėję namus Jeruzalėje, nugriovėte kai kuriuos iš jų miesto sienoms lopyti 11 ir miesto viduje vandens saugyklą įtaisėte senojo tvenkinio vandeniui telkti. Bet jūs nekreipėte dėmesio į miesto Statytoją nei paisėte to, kuris jį seniai pastatė. 12 Tą dieną Dievas, Galybių VIEŠPATS, kreipėsi į jus, šaukdamas verkti ir liūdėti, galvas nusiskusti ir ašutinę vilkėti. 13 Bet štai! Linksmybė ir džiaugsmas, – jaučius skerdžiate ir avis pjaunate, valgote mėsą ir geriate vyną: „Valgykim ir gerkim, nes rytoj mirsime!“ 14 Paties Galybių VIEŠPATIES apreikšta man: „Šita kaltė lig mirties nebus jiems atleista!“ Šis yra žodis Dievo, Galybių VIEŠPATIES. Šebna ir Eljakimas 15 Dievas, Galybių VIEŠPATS, tarė: „Kelkis, eik pas aną pareigūną, pas Šebną,[i4] rūmų prievaizdą, 16 kuris iškirsdino sau kapą aukštai, uoloje būstą išsiskobė, ir jam sakyk: 'Ką tu čia darai ir kas tu esi, kad kapą čia sau išsikirsdinai?' 17 VIEŠPATS nusvies tave greitai žemyn, marusis žmogau! Jis suspaus tave į gniužulą, 18 į gniūžtę suvynios tave ir tarsi kamuolį nusvies į platų kraštą, kad ten pražūtum, – tu ir vežimai, kuriais didžiuojiesi, tavo valdovo namų gėdai! 19 Išvarysiu tave iš užimamos vietos, atleisiu tave iš tarnybos. 20 Tą dieną pasišauksiu savo tarną Eljakimą,[i5] Hilkijo sūnų, 21 apvilksiu jį tavo drabužiais, apjuosiu tavąja juosta, į jo rankas perduosiu tavo valdžią, idant jis būtų lyg tėvas Jeruzalės gyventojams ir Judo namams. 22 Jam ant peties uždėsiu Dovydo namų raktą:[i6] kai jis atrakins – niekas negalės uždaryti, kai jis užrakins – niekas negalės atidaryti. 23 Tvirton vieton įkalsiu jį lyg stulpą, kad būtų garbės krėslas visai savo šeimai. 24 Ant jo pakibs visa jo šeimos garbė, pakibs ant jo palikuonys ir giminės, – karos jie, kaip ant stulpo kad karo visokie indai[i7] – mažučiai, puošnios taurės ir prasti ąsočiai. 25 Tą dieną, – sako Galybių VIEŠPATS, – į tvirtą vietą įkaltasis stulpas neišlaikys. Jis pasvirs ir pargrius, – subyrės visa ant jo karojusi našta. VIEŠPATS taip pasakė! | 
