1 Ai, dūzgiančių vabzdžių žeme[i1] anapus Kušo upių, 2 siunčianti pasiuntinius per jūrą, papiruso laivais[i2] per vandenis! Keliaukite atgal, eiklieji pasiuntiniai, pas žmones aukštaūgius ir švelniaodžius, pas gentį, kurios bijoma arti ir toli, pas stiprią ir pergalingą tautą, kurios valdas vagoja upės. 3 Visi jūs, kurie esate pasaulyje,[i3] visi žemės gyventojai, kai ženklas bus iškeltas ant kalno, – žiūrėkite! Kai sugaus ragas, – klausykite! 4 Nes taip man kalbėjo VIEŠPATS:[i4] „Aš stebėsiu iš savojo būsto ramus, kaip kaitra saulės blizgesyje, tarsi rasos garai pjūties kaitroje. 5 Dar prieš vynuogių rinkimą, žiedams nužydėjus ir vynuogių kekėms ėmus sirpti, jis genekliu apgenės šakeles ir nugenėtas metūges šalin numes. 6 Visi jie bus palikti plėšrūnams kalnų paukščiams[i5] ir laukų žvėrims. Plėšrūnai paukščiai maitinsis jais vasarą, o žiemą – laukų žvėrys“. 7 Tuomet Galybių VIEŠPAČIUI tauta žmonių, aukštaūgių ir švelniaodžių, gentis, kurios bijomasi arti ir toli, stiprioji ir pergalingoji tauta, kurios kraštą vagoja upės, atneš dovanų į Ziono kalną, – vietą, kurioje būna Galybių VIEŠPATIES vardas. | 
