¹ Ištarmė apie Moabą:

Ai, tą naktį, kai Aro miestas buvo apiplėštas,

Moabas buvo sunaikintas;

ai, tą naktį, kai Kiro miestas buvo apiplėštas,

Moabas buvo sunaikintas.

² Dibono gyventojai lipa verkti į kalvos šventovę.

Moabo žmonės klykia iš širdgėlos

dėl Nebo ir Madebos likimo.

Visų galvos plikos,^[i1]

visų barzdos nukirptos.

³ Žmonės gatvėse vilki ašutinę,

dejuoja ir verkia, –

ant stogų ir aikštėse

visi plūsta ašaromis.

⁴ Hešbonas ir Elealė šaukiasi pagalbos,

jų šauksmas girdėti net Jahaze.

Dėl to net Moabo kareiviai virto bailiais, –

jų drąsa dingo.

⁵ Mano širdis verkia dėl Moabo!

Jo bėgliai pasiekia net Zoarą {Eglat-Šelišiją},

vieni Luhito keliu lipa verkdami,

kiti ant kelio į Horonajimus klykia iš sielvarto.

⁶ Ai, Nimrimų vandenys tyrlaukiais virto!

Pievos išdžiūvusios,

žolė nuvytusi, nebėra jokios žalumos.

⁷ Todėl žmonės savo labą gabena,

visą susikrautą turtą

gabena į kitą Gluosnių sausvagės pusę.

⁸ Ai, visame Moabo krašte

girdėti klyksmo aidai!

Lig pat Eglajimų miesto tas verksmas,

net lig Beer-Elimų miesto tas dejavimas.

⁹ Ai, krauju plūsta Dimono^[i2] vandenys!

Bet aš užleisiu dar didesnį negandą ant Dimono:

Liūtus ant bėglių iš Moabo

ir ant pasiliekančiųjų krašte!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>