Babilonijos karalius 1 Kai VIEŠPATS pasigailės Jokūbo, – jis vėl išsirinks Izraelį ir juos apgyvendins jų pačių žemėje. Tada prie jų dėsis svetimšaliai ir glausis prie Jokūbo namų. 2 Izraelis juos pasiims, parsives į savo tėviškę ir turės juos kaip vergus ir verges VIEŠPATIES žemėje, – paims į nelaisvę tuos, kurie juos laikė belaisviais, valdys savo engėjus. 3 Tą dieną, kai VIEŠPATS suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių, nuo nuožmios vergijos, kurią kentei, 4 tada tu užtrauksi patyčių iš Babilonijos karaliaus giesmę:[i1] Tai priėjo liepto galą engėjas! Tai jo įnirtis nutilo! 5 VIEŠPATS sutrupino nedorėlių lazdą, tironų skeptrą, 6 kuris pliekė žmones įtūžęs be perstojo, smaugė tautas žiauria priespauda. 7 Visa žemė ramiai ilsisi, linksmai valiuoja. 8 Dėl tavo likimo džiūgauja net kiparisai ir Libano kedrai: „Nuo tada, kai buvai paguldytas, nesikėsina niekas mūsų kirsti“. 9 Šeolas po žeme ruošias tave priimti, – pabudina šešėlius visų žemės valdovų tavęs pasveikinti ir pakildina nuo sostų visų tautų karalius. 10 Visi prabyla ir sako tau: „Dabar esi bejėgis, kaip ir mes! Tu esi toks pat, kaip mes! 11 Tavo didybė ir visa tavo arfų muzika nugramzdinta į Šeolą. Tavo guolis yra lervos, o tavo apklotas – kirmėlės“. 12 Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini,[i2] aušros sūnau! Kaip tave sukniubdė ant žemės, – tave, kuris išguldei tautas! 13 Kadaise manei savo širdyje: „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose.[i3] 14 Užlipsiu ant aukščiausių debesų, – prilygsiu Aukščiausiajam!“ 15 Bet buvai nugramzdintas žemyn į Šeolą – į patį Duobės dugną. 16 Visi, kai tik pamatys tave, sutriks, – žvelgs į tave ir klaus: „Nejaugi čia tasai žmogus, kurs sudrebino žemę, sunaikino karalystes? 17 Kurs pasaulį pavertė dykuma, miestus išgriovė, savo belaisviams niekuomet neatvėrė kalėjimo vartų? 18 Visi tautų karaliai guli garbingai, kiekvienas savo kape. 19 O tu neturi kapo, tavo lavonas išmestas pūti, – užverstas kūnais kareivių, kritusių mūšyje, įmestas su jais į uolėtą duobę ir sutryptas. 20 Kadangi nusiaubei savo kraštą ir žudei savuosius žmones, tu nebūsi palaidotas kaip kiti karaliai! Per amžius tenebūna minimi nedorėlio palikuonys! 21 Ruoškitės išžudyti jo sūnus už tėvo kaltes, kad nebepakiltų ir neužvaldytų žemės, – nepristatytų pasaulyje miestų! 22 Pakilsiu prieš juos, – kalba Galybių VIEŠPATS, – sunaikinsiu Babilono ir vardą, ir jo likutį, – ir vaikus, ir palikuonis, – kalba VIEŠPATS! 23 Paversiu jį ežių valda, pažliugusia bala, nušluosiu jį pražūties šluota, – kalba Galybių VIEŠPATS! Asirijai 24 Galybių VIEŠPATS prisiekė, sakydamas: „Ką sumaniau, tas ir bus, ką nusprendžiau, tas ir įvyks. 25 Sutriuškinsiu Asiriją savajame krašte, sutrypsiu ją savo kalnuose. Tada jos jungas nukris nuo jų, našta – nuo jų pečių“. 26 Tai yra užmojis, pateiktas visai žemei, tai yra ranka, pakelta prieš visas tautas. 27 Ką Galybių VIEŠPATS nusprendė, kas galės panaikinti? Kai jo ranka pakelta, kas galės ją atitraukti? Filistijai 28 Tais metais,[i4] kai mirė karalius Ahazas, buvo pateikta ši ištarmė: 29 Filistijos gyventojai, jus plakęs vėzdas[i5] yra sulaužytas, bet jums nėra dėl ko džiūgauti. Iš nugaišusio žalčio šaknies išdygs dar piktesnė angis – jo palikuonis skrajojantis slibinas![i6] 30 Vargšai ras mano ganyklose sau peną, saugią užeigą ras vargšai, bet tavo palikuonis išmarinsiu badu, – badas sunaikins net patį tavo likutį. 31 Vaitokite, vartai! Šaukis pagalbos, mieste! Drebėk, visa Filistijos žeme! Nes iš šiaurės atkyla dūmai, – jo gretose nerasi atsilikusio kario. 32 O kokį atsakymą gaus tos tautos pasiuntiniai? „Zionas – VIEŠPATIES įkurtas, jame randa prieglobstį jo tautos varguoliai“. | 
