5 Vargas Asirijai – mano pykčio spragilui, mano įniršio lazdai! 6 Prieš bedievę tautą[i1] aš ją siunčiu, prieš tautą, kuri mane pykdo, – pavedu jai pasigrobti ir pasiplėšti, sutrypti ją kaip gatvių purvą. 7 Bet jai ne tas galvoje, ne apie tai ji mąsto širdimi. Ji užsimojusi naikinti, nušluoti nuo žemės daug tautų 13 Jis juk sako:} „Savo rankų jėga aš tai padariau, savo išmintimi, – nes esu sumanus. Nušlaviau sienas tarp tautų, išplėšiau jų turtus, ištrėmiau daug jų gyventojų. 14 Mano rankos galėjo plėšti tautų turtus lyg paukščių lizdą. Kaip tas, kuris susirenka paliktus kiaušinius, aš susirinkau visą žemę. Nebuvo kam ginti sparnais, niekas nepražiojo snapo, neklykė“. 15 Argi kirvis pūsis prieš tą, kuris juo kerta, argi pjūklas didžiuosis prieš tą, kuris juo pjauna? Nejau lazda mosuos tuo, kuris paima ją į ranką, nejau pagalys pakels tą, kas nėra medis! 16 Todėl Dievas, Galybių VIEŠPATS, suliesins liga jo rubuilius,[i4] po jo garbe pakurs ugnį – gaisro ugnį. | 
