1 Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. 2 Tu išaukštinai tą tautą, suteikei jai didį džiaugsmą. Tavo akivaizdoje jie džiūgauja lyg pjūties džiaugsmu, lyg dalydamiesi grobiu. 3 Nes tu sutriuškinai juos slėgusį jungą, jų pečius lenkusią kartį, jų nuožmaus prievaizdo lazdą, kaip anuomet, Midjano dieną. 4 Nes visi sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje, visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje, bus sudeginta, pamaitins ugnį. 5 Nes kūdikis[i1] mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“. 6 Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę: tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių VIEŠPATIES narsa tai įvykdys! Šiaurinės karalystės galas 7 Viešpats pasiuntė žodį prieš Jokūbą, – jis krito ant Izraelio. 8 Visi žmonės žino, – Efraimas ir gyvenantys Samarijoje, – visi, kurie išdidžiai, įžūlia širdimi kalba: 9 „Plytos subiro, bet mes statysime iš tašytų akmenų; platanai iškirsti, bet mes vietoj jų imsime kedrus“. 10 Tačiau VIEŠPATS žadina jų priešus eiti prieš juos, kursto jų priešininkus imtis žygių. 11 Aramas[i2] iš rytų pusės, o filistinai iš vakarų ryja Izraelį godžiais nasrais. Dėl viso to pyktis jo neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta! 12 O tauta negrįžo prie to, kuris ją mokė plakdamas, nei ieškojo Galybių VIEŠPATIES. 13 Taip VIEŠPATS nukirto Izraeliui galvą ir uodegą, palmę ir nendrę tą pačią dieną. 14 Seniūnai ir kilmingieji – tai galva, o pranašas, kuris moko melo, – uodega. 15 Šios tautos vadai – suvedžiotojai, o tie, kuriuos jie veda, pasuka klystkeliais. 16 Todėl Viešpats netausos jų vyrų, neparodys pagailos jų našlėms ir našlaičiams, nes visi jie – bedieviai ir nedorėliai, visų burnose nešvankūs plepalai. Dėl viso to jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta! 17 Nedorumas liepsnoja lyg ugnis, rydama erškėčius ir usnis; jis įsiliepsnoja miškų tankmėse, paversdamas jas aukštais dūmų stulpais. 18 Nuo Galybių VIEŠPATIES pykčio žemė dreba, žmonės virsta prakurais ugniai. Nė vienas nesigaili savo brolio, kiekvienas ryja savo brolį. 19 Nors ir griebtų iš dešinės, jie liktų alkani, nors ir rytų iš kairės, jie dar nepasisotintų. 20 [i3]Manasas ryja Efraimą, o Efraimas Manasą. Abu jie ryja Judą. Dėl viso to jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta! | 
