1 [i1]Regėjimas, kurį turėjo Izaijas, Amozo sūnus, apie Judą ir Jeruzalę Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Hezekijo, Judo karalių, dienomis. 2 Klausykitės, dangūs, išgirsk, žeme, nes VIEŠPATS kalba: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane! 3 Jautis pažįsta[i2] savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“. 4 Ai! Nuodėminga tauta, žmonės apsikrovę nedorybėmis, piktadarių palikuonys, ištvirkę vaikai! Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį,[i3] atsuko jam nugarą. 5 [i4]Kodėl vis dar norite būti mušami, – kodėl nesiliaujate erzinti? Visa galva pasiligojusi, visa širdis alpstanti. 6 Nuo kojos pado iki viršugalvio neturite jūs sveikos vietos. Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos, – nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos. 7 Jūsų šalis – tyrai, jūsų miestai ugnimi sunaikinti; svetimieji jums regint ryja jūsų žemės derlių, – tyrai lyg sunaikintoji Sodoma. 8 Ziono dukra[i5] yra dabar lyg trobelė[i6] vynuogyne, kaip pašiūrė[i7] moliūgų sklype, lyg priešų apgultas miestas. 9 Jeigu Galybių VIEŠPATS[i8] nebūtų palikęs mums skurdaus likučio[i9], mes būtume tarsi Sodoma, į Gomorą[i10] būtume panašūs. 10 Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Sodomos valdovai, išgirskite, ko mūsų Dievas moko, jūs, Gomoros žmonės! 11 [i11]„Negi man reikia jūsų aukų gausybės?“ – sako VIEŠPATS. „Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir peniukšlių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas. 12 Kada ateinate pamatyti mano veido, ar to kas prašo iš jūsų? 13 Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoję bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Mėnulio jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo – iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti. 14 Jūsų mėnulio jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi, – jie man našta, kurią pailsau nešti. 15 Kai jūs tiesite rankas,[i12] aš nugręšiu savo akis nuo jūsų. Net jei ir ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos visos kruvinos! 16 Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, 17 mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“. 18 VIEŠPATS sako: „Eikit šen, drauge pasvarstykime: esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna. 19 Jeigu jūs dėsitės į širdį ir paklusite, valgysite krašto gėrybes, 20 bet jeigu atsisakote paklusti, sudoros jus kalavijas“. – Juk pats VIEŠPATS kalbėjo! 21 Deja, ištikimasis miestas,[i13] kupinas teisingumo, tapo kekše! Kur teisumas klestėjo, dabar žmogžudžiai. 22 Tavo sidabras pavirto išdagomis, tavo vynas atskiestas vandeniu. 23 Tavo vadai yra sukčiai, vagių bičiuliai, – kiekvienas jų mėgsta kyšius ir vaikosi dovanų. Jie negina našlaičio, našlės byla jų niekuomet nepasiekia. 24 Todėl sako Valdovas, Galybių VIEŠPATS, Izraelio Galingasai: „Oi, aš atsiskaitysiu su priešgynomis, nugiešiu apmaudą ant savo priešų! 25 Pakelsiu ranką prieš tave, išlydysiu tavo išdagas žaizdre, sunaikinsiu visą tavo šlaką. 26 Atkursiu jums teisėjus, kokie jie buvo senovėje, ir patarėjus, kaip jie buvo pradžioje. Tada tu būsi vadinama Teisumo miestu, – ištikimuoju miestu“. 27 [i14]Zionas bus išgelbėtas teismu ir atgailautojai – teisumu. 28 O maištininkai ir nusidėjėliai bus drauge sunaikinti – tie, kurie palieka VIEŠPATĮ, žus. 29 Tikrai jūs gėdysitės dėl ąžuolų,[i15] kuriuos garbinote, ir rausite dėl giraičių, kurias buvote pamėgę. 30 Nes būsite kaip ąžuolas, nuvytusiais lapais, kaip sodas be vandens. 31 Sukrauti turtai bus kaip pakulos, o jų krovėjas – kibirkštis. Abu sudegs kartu, nebus kam užgesinti. | 
