⁹ Ilgiuosi tavęs naktimis,

net rytą mano dvasia dėl tavęs budi,

nes kai tavo teismai žemėje vyksta,

pasaulio gyventojai teisumą pažįsta.

¹⁰ Nors ir elgiamasi gailestingai su nedorėliu,

tačiau teisumo jis neišmoksta,

dorumo šalyje daro jis darbus nedorus,

VIEŠPATIES didybės nemato.

¹¹ VIEŠPATIE, ranka tavoji pakelta,

bet jie to nemato.

Tesusigėsta, kai mato tavo uolumą savo tautos labui, –

ugnis, tavo priešams paruošta, juos tepraryja.

¹² VIEŠPATIE, tu skiri mums gerovę, –

nes juk tu atlikai dėl mūsų visus mūsų darbus!

¹³ VIEŠPATIE, mūsų Dieve,

kiti valdovai, be tavęs, yra mus valdę,

bet mes vien tavo vardą atsimename.

¹⁴ Jie – mirę, niekuomet neatgis,

jie – šešėliai, niekuomet neprisikels,

nes nubaudei juos, –

sunaikinai ir bet kokį jų atminimą išdildei.

¹⁵ Padidinai tu savo tautą, VIEŠPATIE,

pagausinai tautą savo paties šlovei,

į visas puses krašto ribas praplatinai.

¹⁶ VIEŠPATIE, savo nelaimėje ieškojo jie tavęs,

iš skausmo šaukė, kai buvo baudžiami.

¹⁷ Kaip moteris nėščia, artėjant gimdymui,

iš skausmo raitosi ir šaukia,

tokie, VIEŠPATIE, mes buvom prieš tave.

¹⁸ Mes buvome nėšti, raitėmės skausmuos,

tačiau pagimdėm vėją, –

išgelbėjimo žemei neatnešėm,

nė vienas negimsta gyventi pasaulyje.

¹⁹ Tavo mirusieji gyvens, kūnai jų prisikels,

nes tavo rasa – rasa švytinti šviesa,^[i1]

todėl ir šešėlių šalis mirusiuosius atiduos.

Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo visi,

kurie gulite dulkėse!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>