| Ezd 9 | Pasmerkiamos mišrios vedybos 1 Visa tai įvykdžius, priėjo prie manęs pareigūnai, tardami: „Nei Izraelio žmonės, nei kunigai, nei levitai nėra laikęsi atokiai nuo šalies tautų, kurių bjaurūs papročiai yra panašūs į papročius kanaaniečių, hetitų, perizitų, jebusitų, amoniečių, moabiečių, egiptiečių ir aramiečių. 2 Jie yra paėmę jų dukterų žmonomis sau ir savo sūnums. Taigi šventoji sėkla yra susimaišiusi su šalies tautomis. Iš tikrųjų pareigūnai ir vadai buvo pirmieji taip nusižengę“. 3 Tai išgirdęs, persiplėšiau savo drabužius ir skraistę, roviausi galvos bei barzdos plaukus ir klaiko apimtas atsisėdau. 4 Tada visi, kurie, išgirdę Izraelio Dievo žodžius, baiminosi dėl sugrįžusiųjų tremtinių nusižengimo, susibūrė aplink mane, man sėdint klaiko apimtam iki vakarinės aukos. Ezros malda 5 Vakarinės aukos metu, pakilęs iš apstulbimo, vis dar savo perplėštais drabužiais ir skraiste, puoliau ant kelių, ištiesiau rankas į VIEŠPATĮ, savo Dievą, 6 ir tariau: „Mano Dieve, aš gėdijuosi pakelti veidą į tave ir raustu! Mano Dieve, mūsų nedori darbai krinta ant mūsų galvų ir mūsų kaltė siekia dangų. 7 [i1]Nuo mūsų protėvių dienų iki pat šios dienos mes esame buvę sunkiai nusikaltę ir už savo nedorus darbus mes, mūsų karaliai ir mūsų kunigai esame buvę atiduoti svetimų kraštų karaliams į rankas, kalavijui, nelaisvei, apiplėšimui ir baisiai gėdai, kaip yra ir šiandien. 8 Bet dabar trumpai valandėlei atėjo mums gailestingumas iš VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kuris išlaikė mūsų likutį ir davė tvirtą užuovėją šioje šventoje vietoje. Mūsų Dievas sugrąžino mūsų akims blizgesį ir suteikė mums truputį atgaivos mūsų vergijoje. 9 Mes esame vergai. Tačiau vergijoje mūsų Dievas nepaliko mūsų, bet parodė mums savo ištikimą meilę Persijos karalių akivaizdoje, kad duotų mums naują gyvastį mūsų Dievo Namams prikelti bei jiems atstatyti iš griuvėsių ir suteiktų mums užuovėją Jude ir Jeruzalėje. 10 Dabar tad viso to akivaizdoje, mūsų Dieve, ką mes galime sakyti? Juk mes esame atmetę tavo įsakymus, 11 kuriuos tu davei per savo tarnus pranašus, tardamas: 'Kraštas, kurio paveldėti įeinate, yra užterštas kraštas,[i2] užterštas krašto tautų supuvimo – bjauriųjų papročių, kurie pripildė jį nuo vieno galo iki kito savo nešvarumo. 12 Dabar tad neduokite savo dukterų jų sūnums vedybomis ir neleiskite jūsų sūnums vesti jų dukterų. Niekad nesirūpinkite jų gerove ar nauda, kad stiprėtumėte, valgytumėte krašto derlių ir paliktumėte kraštą savo vaikams kaip amžiną paveldą'. 13 Po viso, kas yra mus ištikę už mūsų nedorus darbus ir didelę kaltę, – nors tu, mūsų Dieve, esi mus mažiau nubaudęs, negu mes savo kaltėmis esame užsitraukę, sutelkdamas tokį mūsų likutį, – 14 argi mes vėl laužysime tavo įsakymus, tuokdamiesi su šiomis tautomis, turinčiomis tokius bjaurius papročius? Argi neturi ant mūsų pykti, kol mūsų nesunaikinsi, nepalikdamas nei bėglio, nei likučio? 15 VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tu esi teisus,[i3] tačiau mes esame išgelbėti tarsi likutis, kaip ir yra šiandien. Štai mes stovime prieš tave nusikaltę. Dėl to mes negalime stovėti tavo Artume“. |
