| Ez 43 | Dieviškasis Artumas sugrįžta į Šventyklą 1 Tuomet jis atvedė mane prie rytinių vartų. 2 Žiūriu, Izraelio Dievo šlovė artinasi iš rytų, jos ūžesys kaip šniokštimas galingų vandenų, ir žemė spindi nuo jo Artumo. 3 Regėjimas, kurį mačiau, buvo kaip regėjimas, kurį buvau matęs, kai jis atėjo sunaikinti miesto, ir kaip regėjimas, kurį buvau matęs prie Kebaro upės. Puoliau veidu žemėn. 4 VIEŠPATIES šlovei įėjus į Šventyklą pro rytų vartus, 5 dvasia pakėlė mane ir nuvedė į vidaus kiemą. Žiūriu, Šventykla sklidina VIEŠPATIES šlovės. 6 Vyrui stovint šalia manęs, išgirdau kažką kalbantį į mane iš Šventyklos. 7 Jis man sakė: „Marusis, tai ir mano sosto vieta, ir vieta mano kojų padams. Amžiais čia tarp Izraelio žmonių gyvensiu. Izraelio namai nebeterš daugiau mano švento vardo, – nei jie, nei jų karaliai, – savo kekšavimu ir savo karalių lavonais jiems numirus. |
| 1 | Ez 43,8: Kai jie dėjo savo slenkstį prieš mano slenkstį: prieštremtinio laikotarpio metu Šventykla ir karaliaus rūmai priklausė tam pačiam pastatų junginiui. Fizinis pastatų artumas gundė karalius, – pavyzdžiui, Ahazą ir Manasą, – laikyti Dievo Šventyklą savo privačia koplyčia ir paversti ją pagonių dievų garbinimo vieta. Naujajame Izraelyje Šventykla yra nepriklausoma, net fiziškai, nuo valstybės teisėtvarkos. Žr. Ez 45,7-8. |
