| Ez 4 | 1 „Tu, marusis, paimk plytą ir pasidėk ją prieš save. Nubraižyk ant jos miestą – Jeruzalę. 2 Surenk prieš ją apgulą, – pastatyk prieš ją apgulos bokštus, apjuosk ją pylimu, įrenk kareivių būstus ir iš visų pusių padėk mūrdaužius. 3 Tuomet pasiimk geležinę skardą ir pastatyk ją kaip geležinę sieną tarp savęs ir miesto. Atsigręžk veidu į jį, – tebūna jis apgultas. Ryžtingai tęsk jo apsupimą. Tai yra ženklas Izraelio namams. 4 Paskui gulkis ant kairiojo šono ir užsikrauk Izraelio namų bausmę, nes tiek dienų, kiek ant jo gulėsi, neši jų bausmę. 5 Jų bausmės metus skaičiuoju tau jų dienų skaičiumi – tris šimtus devyniasdešimt.[i1] Taip tu kęsi bausmę už Izraelio namus. 6 Kai ją būsi atlikęs, gulkis antrąkart, bet ant dešiniojo šono, ir kęsi bausmę už Judo namus. Skiriu tau keturiasdešimties dienų trukmę, – po vieną dieną už kiekvienus metus. 7 Atsigręžk veidu į Jeruzalės apgulą ir, pakėlęs nuogą ranką,[i2] pranašauk jai. 8 Štai! Pririšu tave virvėmis, kad negalėtumei apsiversti nuo vieno šono ant kito, kol nebūsi pabaigęs savo apgulos dienų. 9 [i3]Tu pasiimk kviečių, miežių, pupų, lęšių, sorų ir speltų, supilk juos į vieną indą ir išsikepk duonos. Ją turėsi valgyti tiek dienų, kiek gulėsi ant savo šono, – tris šimtus devyniasdešimt dienų. 10 Maistas, kurį valgysi, bus atsvertas, – dvidešimt šekelių dienai. Valgysi jį nustatytu laiku. 11 Vanduo, kurį gersi, bus atseikėtas, – šeštadalis hino. Gersi jį nustatytu laiku. 12 Valgysi kaip miežinį paplotį, visų akivaizdoje išsikepdamas ant žmogaus išmatų ugnies“. 13 VIEŠPATS tarė: „Šitaip valgys Izraelio žmonės savo suteptą duoną tautose, po kurias juos išblaškysiu“. 14 Aš priešinausi: „Ai, ai, ai, Viešpatie DIEVE! Aš savęs niekad nesutepiau, – nuo pat savo mažumės iki šiol nesu valgęs nei dvėsenos, nei žvėrių sudraskyto gyvulio, – jokia sutepta mėsa nepateko į mano burną“. 15 O jis man atsakė: „Gerai, leidžiu tau naudoti galvijų mėšlą vietoj žmogaus išmatų. Ant jo ugnies kepk sau duoną“. 16 Tuomet jis kalbėjo: „Marusis, tikėk manimi! Nulaušiu Jeruzalės duonos ramstį.[i4] Atsvėrę ir susirūpinę jie valgys duoną; atseikėję ir išsigandę jie gers vandenį. 17 Stokodami duonos ir vandens, prislėgti už savo kaltę, jie žvelgs vienas į kitą pagauti klaiko“. |
