¹ Jis tarė man: „Marusis, ką tik ten randi, valgyk! Suvalgyk šitą ritinį ir eik, kalbėk Izraelio namams!“ ² Atvėriau burną, o jis davė man šį ritinį suvalgyti, ³ sakydamas: „Maitinkis šiuo ritiniu, kurį tau duodu, ir pripildyk juo savo skrandį“. Aš jį valgiau, – mano burnoje jis tapo saldus tartum medus.^[i1]

⁴ Tuomet jis tarė: „Marusis, eik pas Izraelio namus ir kalbėk jiems mano žodžiais. ⁵ Juk tu nesi siunčiamas pas tautą, kurios šneka yra nežinoma ir kalba svetima, bet pas Izraelio namus. ⁶ Ne pas vieną iš daugybės tautų, kurių šneka yra nežinoma ir kalba svetima, kurių žodžių tu nepajėgi suprasti. Jei tave pas jas siųsčiau, tikriausiai jos tavęs klausytų! ⁷ Bet Izraelio namai atsisakys tavęs klausyti, nes jie atsisako klausyti manęs, – visi Izraelio namai turi kietą kaktą ir yra užsispyrusios širdies.

⁸ Tikėk manimi! Sutvirtinau tavo veidą prieš jų veidus,

ir sukietinau tavo kaktą prieš jų kaktas, –

⁹ kaip deimantą, už titnagą kietesnę padariau tavo kaktą.

Nebijok jų,

dėl jų veidų nenustok drąsos,

nes jie yra maištingi namai“.

¹⁰ Jis man tarė: „Marusis, imk sau į širdį ir išgirsk ausimis visus mano žodžius, kuriuos tau sakau. ¹¹ Ir vyk pas tremtinius, pas savo tautiečius, kalbėk jiems ir sakyk jiems: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS' – nepaisydamas, ar jie klausys, ar atsisakys klausyti“.

Ezekielis prie Kebaro upės

¹² Dvasia pakėlė mane, ir išgirdau už savęs didelį drebinantį dundesį, kai VIEŠPATIES šlovė^[i2] pasikėlė iš savosios vietos: ¹³ plazdenimą gyvūnų sparnų, liečiančių vienas kitą, ir bildėjimą ratų šalia gyvūnų, – didelį drebinantį dundesį. ¹⁴ Dvasia mane pakėlė ir nešė. Aš vykau, VIEŠPATIES rankos paveiktas, apkartęs nuo savo dvasios aistros. ¹⁵ Atvykau pas tremtinius prie Tel-Abibo,^[i3] – pas tuos, kurie gyveno prie Kebaro upės, – ten tarp jų prasėdėjau priblokštas septynias dienas.

Viešpats paskiria Ezekielį sargybiniu

¹⁶ Praslinkus septynioms dienoms, man atėjo VIEŠPATIES žodis: ^17 [i4]„Marusis, tave paskyriau Izraelio namų sargybiniu. Kada tik išgirsi iš mano burnos žodį, mano vardu juos įspėsi.

¹⁸ Jei sakysiu nedorėliui: 'Tu tikrai mirsi!' – ir tu jo neįspėsi, – nekalbėsi, jog įspėtum nedorėlį gręžtis nuo savo nedoro kelio, kad liktų gyvas, – jis, nedorėlis, mirs dėl savo kaltės, bet tavoji ranka bus atsakinga už jo kraują. ¹⁹ Bet jei įspėsi nedorėlį, o jis negrįš iš savo nedorumo ir savo nedoro kelio, – dėl savo paties kaltės jis mirs, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį.

²⁰ Arba kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir elgiasi nedorai, – kai aš duodu jam progą nusidėti, – jis mirs. Kadangi tu jo neįspėjai, jis mirs dėl savo paties kaltės, – teisumo darbai, kuriuos jis padarė, nebus atsimenami, – bet tavoji ranka bus atsakinga už jo kraują. ²¹ Bet jei tu įspėji jį, teisųjį, kad teisusis nenusidėtų, ir jis nenusideda, – jis tikrai gyvens, nes jis priėmė įspėjimą, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį“.

Ezekielis tampa nebyliu

^22 [i5]Tuomet ten VIEŠPATIES ranka palietė mane, ir jis man tarė: „Kelkis ir nueik į slėnį. Tenai kalbėsiu su tavimi“. ²³ Atsikėliau, nuėjau į slėnį ir regėjau, kad ten stovėjo VIEŠPATIES šlovė kaip šlovė, kurią buvau regėjęs prie Kebaro upės. Aš parpuoliau kniūbsčia. ²⁴ Tuomet dvasia įėjo į mane ir pakėlė mane ant kojų. Jis kalbėjo su manimi ir sakė: „Eik, užsidaryk savo troboje. ²⁵ Tu, marusis, žiūrėk! Būsi rišamas virvėmis ir būsi jomis taip surištas, kad nebegalėsi išeiti pas žmones. ²⁶ Padarysiu, kad tavo liežuvis priliptų prie gomurio taip, jog būsi nebylys, bejėgis juos įspėti, nes jie yra maištingi namai. ²⁷ Bet kai aš kalbėsiu su tavimi ir atversiu tavo burną, tu jiems sakysi: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: kas pasiruošęs klausytis, tesiklauso, o kas atsisako klausytis, teatsisako, nes jie yra maištingi namai'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>