¹ „Tu, marusis, pasiimk aštrų kalaviją, naudok jį kaip kirpėjo skustuvą, pabrauk juo sau per galvą ir barzdą. Paskui paimk svarstykles ir padalyk plaukus. ² Vieną trečdalį sudeginsi ugnimi mieste,^[i1] kai pasibaigs apgulos dienos. Kitą trečdalį neši aplink miestą ir kaposi kalaviju. Likusį trečdalį mesi į vėją, – aš išsitrauksiu kalaviją jiems iš paskos. ³ Tada iš jų paimsi žiupsnelį ir pririši prie savo apdaro kraštų. ⁴ Ir iš šitų vėl šiek tiek paėmęs, – mesk į ugnį ir sudegink juos ugnimi. Nuo jų ugnis persimes į visus Izraelio namus“.

⁵ Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Tai yra Jeruzalė! Aš buvau davęs jai vietą tautų šerdyje su aplinkinėmis šalimis. ⁶ Bet ji kėlė maištą prieš mano įsakus ir nuostatus, tapdama nedoresnė negu tautos ir šalys aplink ją, – atmetė mano įsakus ir negyveno pagal mano nuostatus“. ⁷ Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Tikėk manimi! Kadangi esate maištingesni negu tautos aplink jus, negyvenote pagal mano nuostatus ir nesilaikėte mano įsakų, net nesielgėte pagal įsakus tų tautų, kurios gyveno aplinkui!“ ⁸ Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Žiūrėk! Aš, aš pats, ateinu prieš tave!^[i2] Aš nuteisiu tave tautų akyse. ⁹ Dėl visų tavo bjaurių nusikaltimų padarysiu tau, ko dar niekad nesu daręs ir nieko panašaus niekad vėl nedarysiu. ¹⁰ Tikrai tavo tėvai^[i3] valgys vaikus, o vaikai^[i4] savo tėvus. Nuteisiu tave, išvėtysiu tavo likutį po visus vėjus. ¹¹ Todėl, kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – prisiekiu: kadangi tu savo stabais ir bjauriais nusikaltimais suteršei manąją šventovę, todėl ir griebsiuosi skustuvo. Mano akis nepasigailės, ir aš neparodysiu užuojautos. ¹² Vienas tavo trečdalis mirs maru ir žus nuo bado; kitas trečdalis kris aplink tave nuo kalavijo; o dar kitą trečdalį išvėtysiu po visus vėjus ir išsitrauksiu jiems savo kalaviją.

¹³ Taip nuslūgs mano pyktis, – liesiu ant jų savo įniršį, kol sušvelnėsiu. Jie žinos, kad aš, VIEŠPATS, kalbėjau uoliai, kai liejau jiems savo įniršį! ¹⁴ Be to, paversiu tave griuvėsiais, pajuokos reginiu aplinkinėms tautoms ir kiekvieno praeivio akims. ¹⁵ Būsi pajuoka ir pasityčiojimas, įspėjimas ir siaubo reginys aplinkinėms tautoms, kai teisiu tave pykčiu ir įniršiu, bausiu įniršio bausmėmis, – aš, VIEŠPATS, kalbėjau! – ¹⁶ kai paleisiu į tave savo mirtinas bado strėles, kurios jus sunaikins, – nes paleisiu jas, kad jus sunaikinčiau, – ir kai didinsiu jūsų badą, sulaužydamas jūsų duonos ramstį. ¹⁷ Siųsiu jums badą ir laukinius žvėris, – jie sunaikins tavo vaikus, – maras ir kraujo liejimas pereis per tave. Kalaviją atvesiu prieš tave, – aš, VIEŠPATS, kalbėjau!“

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>