1 VIEŠPATIES žodis atėjo man: 2 „Marusis, užmink mįslę ir papasakok palyginimą Izraelio namams. 3 Sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Didis erelis, plačiasparnis, lenktasnapis, raibas, vešliom plunksnom, atskrido į Libaną. Jis glėbė kedro viršūnę, 4 nulaužė patį aukščiausią jos ūglį, – perkėlė jį į prekybos kraštą, padėjo pirklių mieste. 5 Tada paėmė iš to krašto sėklos ir pasėjo ją į daigyną. Lyg augalą prie gausių vandenų, tarsi uosį jį pasodino. 6 Jis augo ir išaugo vynmedžiu, bet besidriekiančiu ir žemaūgiu, jo šakos tįso {aro} link ir šaknys ėjo giliai į žemę. Taip tad jis išaugo vynmedžiu, – augino ūglius, skleidė pumpurus. 7 Bet buvo ir kitas didis erelis, plačiasparnis ir vešliom plunksnom apaugęs. Tikėk manimi! Šis vynmedis pakreipė savo šaknis prie jo ir skleidė šakas jo linkui, kad jis laistytų jį. Iš lysvės, kurioje kerojo, 8 jis buvo persodintas į gerą dirvą prie gausių vandenų, kad klėstų šakas, neštų vaisių ir išaugtų puikus vynmedis'. 9 Sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Argi jam pasiseks? Nejau anas erelis neišraus jo šaknų, nenuskins jo vaisių, nenudžiovins jo drauge su visais lapais, kuriuos buvo išskleidęs? Juk nereikės stipraus peties nei galingos kariuomenės, kad jį išrautų iš šaknų. 10 Štai jis persodintas, bet argi jis vešės? Kai nusmelks jį rytų vėjas, argi nenudžius visai, – argi nenudžius lysvėje, kurioje išaugo?'“ 11 [i1]Man atėjo VIEŠPATIES žodis: 12 „Sakyk maištingiesiems namams: 'Argi nežinote, ką šitie dalykai reiškia?' Sakyk: 'Štai atėjo į Jeruzalę Babilono karalius, paėmė jos karalių drauge su jo didžiūnais ir išsivedė į Babiloną. 13 Jis paėmė vyrą iš karališkųjų palikuonių ir, susaistydamas jį priesaika, sudarė su juo sandorą. O krašto diduomenę jis buvo paėmęs, 14 kad karalystė būtų nežymi ir kukli, kad laikytųsi jo sandoros ir tokia išliktų. 15 Bet šitas pakėlė prieš jį maištą, pasiųsdamas į Egiptą savo pasiuntinius, kad duotų jam arklių ir daug kariuomenės. Argi jam pasiseks? Nejau galima ištrūkti darant tokius dalykus? Nejaugi galima sulaužyti sandorą ir išlikti? 16 Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – toje vietoje, kur gyvena jį karaliumi vainikavęs karalius, kurio priesaiką jis paniekino ir sandorą sulaužė, ten, Babilone, jis turės mirti. 17 Kai daugelio žmonių pražūčiai bus pilami pylimai ir statomi apgulos bokštai, faraonas jam kare nepadės nei savo galinga jėga, nei pulkų daugybe. 18 Dėl to, kad jis paniekino priesaiką ir sulaužė sandorą, – padarė visus šiuos dalykus, nors buvo davęs savo ranką, – jis neištrūks! 19 Todėl, – taip kalbėjo Viešpats DIEVAS, – kaip aš gyvas, aš tikrai krausiu jam ant galvos savo priesaiką, kurią jis paniekino, ir mano sandorą, kurią jis sulaužė! 20 Mesiu ant jo savo pinkles, ir jis bus pagautas mano spąstais, – nuvesiu jį į Babiloną ir ten jį teisiu už išdavystę, kurią jis padarė man. 21 Visi jo rinktiniai kareiviai kris nuo kalavijo, o išlikusieji gyvi bus išblaškyti į visus vėjus. Jūs žinosite, kad aš, VIEŠPATS, kalbėjau'“. 22 Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Aš pats paimsiu ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės, pats jį įdiegsiu.[i2] Nulaušiu patį trapųjį nuo jo aukščiausių ūglių. Aš pats persodinsiu jį į aukštą didingą kalną. 23 Aukštajame Izraelio kalne jį pasodinsiu, kad sukrautų pumpurus, neštų vaisių ir taptų puikiu kedru. Po juo apsigyvens visokie paukščiai, jo šakų ūksmėje kraus lizdus visokie sparnuočiai. 24 Visi krašto medžiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS. Aš pažeminu aukštą medį ir paaukštinu žemą; nudžiovinu žaliuojantį ir padarau, kad nudžiūvęs imtų žydėti. Kaip aš, VIEŠPATS, kalbėjau, taip ir padarysiu!“ | 
