| Ez 1 | 1 Trisdešimtaisiais metais,[i1]ketvirto mėnesio penktąją dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės,[i2] atsivėrė dangus ir aš mačiau regėjimus iš Dievo. 2 Penktąją mėnesio dieną, – tai buvo penktieji karaliaus Jehojachino tremties metai,[i3] – 3 VIEŠPATIES žodis atėjo Būzio sūnui kunigui Ezekieliui prie Kebaro upės kaldėjų krašte. Ten pasiekė jį VIEŠPATIES ranka. Viešpaties vežimo regėjimas 4 Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės,[i4] pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi, artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje iš ugnies šerdies spindėjo lyg gintaras.[i5] 5 Jos viduryje rodėsi esą lyg keturi gyvūnai:[i6] jie turėjo žmogaus išvaizdą, 6 bet kiekvienas jų su keturiais veidais ir kiekvienas jų su keturiais sparnais. 7 Jų kojos buvo tiesios, o kojų padai tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris. 8 Žmogaus rankos buvo po jų sparnais keturiuose šonuose. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus. 9 Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, – kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį. 10 Jų veidai atrodė šitaip: visi keturi turėjo žmogaus veidą {iš priekio}, visi keturi turėjo liūto veidą dešinėje, visi keturi turėjo jaučio veidą kairėje ir visi keturi turėjo aro veidą {iš užpakalio}. 11 Tokie buvo jų veidai. Kiekvienas gyvūnas turėjo du sparnus taip išskleistus aukštyn, kad jie lietė kaimyno sparnus, o kiti du sparnai dengė jų kūnus. 12 Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį, – jie ėjo, kur tik dvasia norėjo eiti, ir eidami nesigręžiojo. 13 Taigi tokia buvo gyvūnų išvaizda. Tarp gyvūnų buvo kažkas, kas atrodė kaip ugnyje degančios anglys, – jos atrodė lyg deglai, švysčiojantys pirmyn ir atgal tarp gyvūnų. Ugnis spindėjo žėresiu, iš ugnies plyksėjo žaibai. 14 Gyvūnai švytravo pirmyn ir atgal kaip žaibai. 15 Įsistebėjęs į gyvūnus, pamačiau prie kiekvieno keturveidžio gyvūno po ratą, liečiantį žemę. 16 Ratai žėrėjo, tarsi būtų padirbti iš chrizolito. Visi keturi buvo to paties pavidalo: jų išvaizda ir sąranga atrodė, tartum ratas būtų buvęs viduje rato. 17 Pasijudinę riedėti, jie riedėdavo į bet kurią iš keturių krypčių, riedėdami nesigręžiodavo. 18 Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplinkui buvo pilnos akių. 19 Gyvūnams pajudėjus į priekį, riedėdavo ratai greta jų; gyvūnams pakilus nuo žemės, ratai pakildavo drauge su jais. 20 Kur tik dvasia ėjo, ten link jie riedėdavo, ir ratai pakildavo drauge su jais, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia. 21 Gyvūnams einant, riedėdavo ir ratai, gyvūnams sustojus, sustodavo ir ratai. Kai gyvūnai pakildavo nuo žemės, pakildavo drauge su jais ir ratai, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia. 22 [i7]Viršum gyvūnų galvų buvo lyg dangaus skliautas, tartum baimę kelianti krištolo pašvaistė, išskleista viršum jų galvų. 23 Jų sparnai buvo ištiesti po skliautu, vieno sparnas į kito sparną. Kiekvienas jų dengė savo kūną dviem sparnais. 24 Jiems pasijudinus, girdėjau jų sparnų plazdenimą tartum galingų vandenų ošimą, kaip Galingojo balsą, – ūžmą kaip karo stovykloje. Sustoję jie nuleisdavo savo sparnus. 25 Ir nuo viršaus dangaus skliauto, buvusio virš jų galvų, pasigirdo balsas. Kai jie ramiai stovėdavo, nuleisdavo savo sparnus. 26 Viršum dangaus skliauto, kurs buvo virš jų galvų, stūksojo lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų[i8] panaši būtybė. 27 Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį tartum gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį, su blizgančia pašvaiste visur aplinkui. 28 Kaip vaivorykštė, kai ji pasirodo lietaus dieną debesyse, tokia buvo pašvaistė, kuri jį supo aplinkui. Tai buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo išvaizda. Pamatęs parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kažką kalbantį. |
