¹ Šis yra to laiško nuorašas:

„Karalius Ahasueras Didysis šimto dvidešimt septynių valdų nuo Indijos iki Etiopijos valdytojams ir visiems, kurie atsakingai rūpinasi mūsų reikalais: pasveikinimas! ² Daugelis žmonių, pakartotinai pagerbti nepaprastu savo geradarių dosnumu, tampa tik įžūlesni. ³ Nepajėgdami pakelti sėkmės, jie ne tik stengiasi padaryti žalos mūsų pavaldiniams, bet net metasi rengti sąmokslus prieš savo geradarius! ⁴ Išpuikę nuo kvailų žmonių tuščio gyriaus, jie ne tik sunaikina žmonių dėkingumą, bet net tariasi išvengsią teisingumo Dievo, kuris visa mato ir nekenčia to, kas pikta. ⁵ Dažnai daugelis tų, kurie užima atsakingas vietas, yra tapę bendrininkais, išliejančiais nekaltą kraują, paskatinti bičiulių, kurie, turėdami jiems patikėtą viešųjų reikalų tvarkymą, įtraukė juos į neatitaisomą nelaimę, ⁶ apvildami piktu šmeižtu savo valdovų pasitikėjimą. ⁷ Visa tai galima matyti ne tiek iš senųjų atžymų, kurias esame gavę, bet kur kas labiau ištyrinėjus tai, kuo buvo nusikalsta neseniai nevertų pareigūnų žalingu elgesiu. ⁸ Ateityje dėsime pastangas padaryti karalystę ramią ir taikingą visiems žmonėms ⁹ ir nekreipdami dėmesio į šmeižikus, ir visad su didesne atida spręsdami mums pateiktus reikalus.

¹⁰ Juk taip Hamedato sūnus Hamanas, Makedonietis,^[i1] – neturintis nė lašo persų kraujo ir visiškai neturintis mūsų gerumo – buvo laikomas mūsų svečiu. ¹¹ Jis patyrė tiek daug mūsų palankumo, kurį mes turime visoms tautoms, kad buvo paskelbtas 'karaliaus tėvu', prieš kurį kiekvienas turėjo pulti kniūbsčia kaip prieš antrajį po karaliaus. ¹² Betgi, nepajėgdamas pažaboti savo įžūlumo, jis rengė sąmokslą, norėdamas atimti iš mūsų karalystę ir gyvastį. ¹³ Be to, jis sukta klasta ir apgaulėmis pareikalavo sunaikinti Mordekąjį, mūsų išgelbėtoją bei nuolatinį geradarį, ir Esterą, mūsų didybės dalininkę be priekaišto, drauge su visa jų tauta. ¹⁴ Mat tokiais būdais jis tikėjosi padaryti mus bejėgius ir perduoti persų valdžią makedoniečiams. ¹⁵ Betgi mes išsiaiškinome, kad žydai, šio didžiausio niekšo pasmerkti pražūčiai, nėra nedorėliai, o priešingai – yra valdomi labai teisingų įstatymų. ¹⁶ Jie yra vaikai Aukščiausiojo, gyvojo ir šlovingojo Dievo, kuris yra vedęs karalystę mums ir mūsų pirmtakams labai sėkmingu keliu.

¹⁷ Žiūrėkite tad, kad nevykdytumėte laiškų, siųstų Hamedato sūnaus Hamano įsakymus, ¹⁸ nes tas, kuris juos parašė, buvo pakartas prie Sūsos vartų drauge su visa jo šeimyna. Taip ūmai Dievas, Visatos Šeimininkas, ištiko jį teisinga bausme.

¹⁹ Jūs turite iškabinti šio laiško nuorašą kiekvienoje viešoje vietoje, turite leisti žydams laikytis savo papročių ²⁰ ir taip turite jiems padėti, kad tą dieną, – dvyliktojo mėnesio – Adaro – tryliktąją dieną, – paskirtą jų pražūčiai, jie apsigintų nuo užpuolėjų. ²¹ Nes Visagalis Dievas savo išrinktajai tautai tą dieną iš pražūties dienos padarė džiaugsmo diena. ²² Todėl jūs savo ruožtu turite švęsti šią ypatingą dieną tarp savo nustatytų švenčių su tokiu džiugesiu, ²³ kad ji ir dabar, ir ateityje, ir mums, ir geros valios persams reikštų pergalės šventę, o jūsų priešams primintų sunaikinimą.

²⁴ Visi miestai ir visos valdos, be išimties, kurie nesilaikys šio įsako, bus be pasigailėjimo sunaikinti ugnimi ir kalaviju. Jie taps amžinai neprieinami ne tik žmonėms, bet jų vengs net laukiniai žvėrys ir paukščiai“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>