| Est 13(D) | Karalius priima Esterą 1 Trečią dieną, pabaigusi melstis, ji nusivilko savo atgailos apdarą ir apsirengė karališkaisiais drabužiais. 2 Pasimeldusi Dievui, kuris saugo visus ir gelbsti, švytėdama grožiu, ji pasiėmė su savimi dvi palydoves. 3 Į vieną ji grakščiai rėmėsi, 4 o kita ją lydėjo, nešdama jos drabužių valktį. 5 Ji visa švytėjo pačiu grožio žydėjimu, jos veidas spindėjo džiaugsmu ir meile, nors širdis drebėjo iš baimės. 6 Praėjusi pro visas duris, ji atsistojo prieš karalių. Jis sėdėjo karališkajame soste, apsirengęs puošniu karaliaus apdaru, tviskančiu auksu ir brangakmeniais, – stulbinantis reginys! 7 Karalius, pakėlęs veidą, nušviestą karališkos didybės, degdamas pykčiu į ją pasižiūrėjo. Karalienė sukniubo, pabalo ir, paremdama galvą į pirma jos einančią palydovę, nualpo. 8 Betgi Dievas perkeitė karaliaus pyktį į gerumą. Susijaudinęs jis pašoko nuo sosto ir, paėmęs ją į glėbį, drąsino raminančiais žodžiais, kol ji atsipeikėjo. 9 „Kas atsitiko, Estera? – jis tarė jai. – Aš esu tavo brolis. Nebijok! 10 Tu nemirsi, nes šis mūsų įsakas skirtas paprastiems žmonėms. 11 Eikš čia!“ 12 Pakėlęs auksinį skeptrą, jis palietė juo Esteros kaklą ir ją apkabinęs tarė: „Sakyk man!“ 13 Ji atsakė: „Mačiau tave, mano viešpatie, kaip Dievo angelą, ir mano širdį apėmė tavo didybės baimė, 14 nes tu esi stulbinantis, mano viešpatie, nors tavo žvilgsnis ir sklidinas gerumo“. 15 Tai sakydama, ji vėl nualpo. 16 Karalius dar labiau susijaudino, o visi jo dvariškiai stengėsi ją atgaivinti. |
