| Dan 13 | 1 [i1]Babilone gyveno žmogus, vardu Joakimas. 2 Buvo vedęs Hilkijo dukterį Susaną, didelio grožio ir dievobaimingą moterį. 3 Jos tėvai, būdami pamaldūs, buvo išauklėję savo dukterį pagal Mozės įstatymą. 4 Joakimas buvo labai turtingas ir turėjo sodą prie savo namų. Pas jį dažnai susieidavo žydai, nes jis buvo visų garbingiausias. 5 Tais metais du seniūnai buvo žmonių išrinkti būti teisėjais, apie kuriuos Viešpats buvo pasakęs: „Nedorybė išėjo iš Babilono per seniūnus teisėjus, kurie tik dėjosi vedą žmones“. 6 Šie vyrai būdavo dažnai Joakimo namuose ir visi, turį bylas, eidavo pas juos. 7 Vidudienį, žmonėms išėjus, Susana eidavo į vyro sodą pasivaikščioti. 8 Abu seniūnai, matydami ją kasdien įeinančią ir vaikščiojančią, užsidegė jos geisti. 9 Jiedu pametė protą, nebegręžė akių į Dangų ir užmiršo daryti teisingus sprendimus. 10 Abu buvo ją įsimylėję, tačiau savo geismą jiedu vienas nuo kito slėpė, 11 nes gėdijosi kalbėti apie savo gašlią aistrą pagulėti su ja. 12 Diena po dienos jiedu noriai tykojo ją pamatyti. 13 Kartą jiedu vienas kitam tarė: „Eikim namo, nes jau pietų metas!“ Išėjo ir atsiskyrė vienas nuo kito. 14 Bet abu, mėtydami pėdas, sugrįžo į tą pačią vietą. Priversti vienas kitam pasiaiškinti, jiedu išpažino savo gašlią aistrą ir kartu sutarė ieškoti progos, kada galėtų ją vieną užtikti. 15 Vieną dieną, jiems belaukiant tinkamos progos, ji įėjo į sodą, kaip paprastai, tik dviejų tarnaičių lydima. Ji norėjo sode maudytis, nes buvo labai karšta. 16 Ten nebuvo jokio žmogaus, išskyrus anuos du seniūnus, pasislėpusius ir jos tykančius. 17 „Atneškite man aliejaus ir kvepalų, – paliepė ji savo tarnaitėms, – ir uždarykite sodo vartus, kad galėčiau išsimaudyti“. 18 Jos padarė, kaip ji liepė. Uždariusios sodo vartus, išėjo pro šonines duris atnešti daiktų, kurių ji buvo prašiusi. Seniūnų jos nepastebėjo, nes jie buvo pasislėpę. 19 Vos tarnaitėms išėjus, abu seniūnai pašoko ir pribėgo prie Susanos. 20 „Štai, – sakė jie, – sodo vartai uždaryti, niekas negali mūsų matyti. Mes norime tavęs! Sutik ir atsiduok mums! 21 O jei nesutinki, mes liudysime prieš tave, sakydami, jog tu išsiuntei savo tarnaites dėl to, kad su tavimi buvo jaunas vyriškis“. 22 Susana sunkiai atsiduso. „Patekau į spąstus! Nes jei tai darysiu, man bus mirtis; jei to nedarysiu, neištrūksiu iš jūsų rankų. 23 O vis dėlto geriau man patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse“. 24 Tuomet Susana sukliko, o abu seniūnai pradėjo rėkti ant jos. 25 Vienas jų nubėgo atidaryti sodo vartų. 26 Namiškiai, išgirdę klyksmą sode, įpuolė pro šonines duris pažiūrėti, kas jai buvo atsitikę. 27 Kai seniūnai išdėstė savo paaiškinimą, tarnai buvo pritrenkti iš gėdos, nes nieko panašaus jie niekad nebuvo girdėję apie Susaną. 28 Kitą dieną, žmonėms susirinkus jos vyro Joakimo namuose, atėjo ir abu seniūnai, pilni nedorų minčių, pasmerkti Susaną mirti. 29 Visų žmonių akivaizdoje jie įsakė: „Pašaukite Joakimo žmoną, Hilkijo dukterį Susaną“. Ji buvo pašaukta 30 ir atėjo, lydima savo tėvų, vaikų ir visų savo giminių. 31 Susana buvo labai daili ir graži pažiūrėti, 32 bet buvo prisidengusi skraiste. Anie nenaudėliai įsakė nutraukti skraistę, kad nors taip pasisotintų jos grožiu. 33 O jos artimieji ir visi, kurie ją matė, plūdo ašaromis. 34 Abu seniūnai pakilo ir, žmonių iš visų pusių supami, uždėjo savo rankas jai ant galvos. 35 O ji verkdama žvelgė į dangų, nes jos širdis pasitikėjo Viešpačiu. 36 Seniūnai tarė: „Mums bevaikščiojant vieniems sode, įėjo ši moteris su dviem tarnaitėmis. Ji uždarė sodo vartus ir atleido tarnaites. 37 Tuomet jaunas vyriškis, kuris buvo ten pasislėpęs, atėjo pas ją ir gulėjo su ja. 38 O mes buvome sodo kampe ir, matydami tokį nusikaltimą, bėgome prie jų. 39 Nors mes ir matėme juos gulinčius, bet vyro nutverti nepajėgėme, nes jis buvo už mus stipresnis. Jis atsidarė vartus ir paspruko. 40 Betgi mes nutvėrėme šitą ir klausėme, kas buvo tas jaunas vyriškis. 41 Ji atsisakė mums pasakyti. Visa tai mes liudijame“. Kadangi jie buvo žmonių seniūnai ir teisėjai, visa bendrija jais patikėjo ir pasmerkė ją mirti. 42 O Susana, visu balsu šaukdama, kalbėjo: „Amžinasis Dieve! Tu žinai visas paslaptis ir žinai visa pirmiau, negu įvyksta. 43 Tu žinai, kad jie melagingai liudijo prieš mane. Argi aš turiu mirti, nors nepadariau nieko, ką šie prieš mane prasimanė?!“ 44 Viešpats išgirdo jos šauksmą. 45 Kai ji buvo vedama mirti, Dievas pažadino vieno jaunuolio, vardu Danielis, šventąją dvasią, 46 ir jis sušuko didžiu balsu: „Aš esu nekaltas dėl šios moters kraujo!“ 47 Tuomet visi žmonės atsisuko į jį, klausdami: „Ką tu nori šiais žodžiais pasakyti?“ 48 Atsistojęs tarp jų, jis atsakė: „Nejau jūs esate tokie kvaili, Izraelio vaikai?! Nejau pasmerksite mirti Izraelio dukterį, neištyrę ir nepažinę, kas tiesa? 49 Grįžkite į teismo vietą, nes jie melagingai prieš ją liudijo“. 50 Visi žmonės sugrįžo paskubomis. Tuomet seniūnai jam tarė: „Ateik, sėskis su mumis ir pasakyk mums, ką tu manai, nes Dievas tau davė seniūno amžiaus dovaną“. 51 O Danielis kreipėsi į juos: „Atskirkite šiuos du toli vieną nuo kito. Aš juos apklausiu“. 52 Kai jie buvo vienas nuo kito atskirti, jis pašaukė vieną iš jų ir kreipėsi į jį: „Tu pasenai skendėdamas nedorume! Pasivijo tave nūnai nuodėmės, kurias darei praeityje, 53 skelbdamas neteisingus nuosprendžius, pasmerkdamas nekaltus ir išteisindamas kaltuosius, nors Viešpats sakė: 'Nekalto ir teisaus nežudysi!' 54 Taigi dabar, jei tu tikrai matei šią moterį, pasakyk mums, po kokiu medžiu matei juos myluojantis?“ Jis atsakė: „Po mastikmedžiu“. 55 [i2]„Iš tikrųjų! – atkirto Danielis. – Tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas jau paėmė iš Dievo nuosprendį ir perskels tave per pusę!“ 56 Tuomet jis paliepė pavesti jį į šalį ir atvesti kitą. „Kanaano palikuoni, ne Judo, – tarė jam Danielis, – grožis tave suvedžiojo ir gašli aistra ištvirkino tavo širdį! 57 [i3]Taip jūs elgėtės su Izraelio dukterimis, – bijodamos jūsų, jos atsiduodavo jums. Bet ši Judo duktė negalėjo pakęsti jūsų nedorumo. 58 O dabar pasakyk man, po kokiu medžiu užklupai juos myluojantis?“ Jis atsakė: „Po ąžuolu“. 59 „Iš tikrųjų! – atkirto jam Danielis. – Ir tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas laukia, laikydamas kalaviją rankoje, perkirsti tave per pusę ir sunaikinti judu abu!“ 60 Visa bendrija pratrūko džiaugsmo šauksmais ir šlovino Dievą, kuris išgelbsti juo pasitikinčius. 61 Paskui jie atsisuko prieš tuos du seniūnus, nes jų pačių žodžiais Danielis buvo įrodęs, kad jie buvo melagingai liudiję. Jie nubaudė seniūnus bausme, kurią seniūnai norėjo primesti savo artimui. 62 Elgdamiesi pagal Mozės įstatymą, juos užmušė. Taip nekaltas kraujas buvo tą dieną išgelbėtas. 63 Hilkijas ir jo žmona šlovino Dievą už jų dukterį Susaną drauge su jos vyru Joakimu ir visais giminėmis, nes nebuvo rasta jokio jos gėdingo poelgio. 64 O Danielis nuo tos dienos buvo žmonių labai gerbiamas. |
