Pasakojimas apie Belį ir Slibiną. Danielis ir Belis

¹ Kai karalius Astijagas^[i1] buvo palaidotas su savo protėviais, jo karalystę paėmė Kyras Persas. ² Danielis buvo karaliaus mėgstamas žmogus ir gerbiamas labiau už visus kitus jo bičiulius. ³ Babiloniečiai turėjo stabą, vardu Belis.^[i2] Kasdien jam atnašaudavo dvylika maišų geriausių miltų, keturiasdešimt avių ir šešis saikus^[i3] vyno. ⁴ Ir karalius jį šventai gerbė, – eidavo kasdien jo pagarbinti, – bet Danielis garbino tik savo Dievą.

⁵ Kai karalius paklausė jį: „Kodėl negarbini Belio?“ – jis atsakė: „Dėl to, kad negarbinu žmogaus rankomis padarytų stabų, o tik gyvąjį Dievą, sukūrusį dangų ir žemę, valdantį visą žmoniją“.

⁶ „Nejau nemanai, – tarė jam karalius, – kad Belis yra gyvas dievas? Argi nematai, kiek daug jis kasdien suvalgo ir išgeria?“

⁷ Danielis ėmė juoktis. „Nesiduok suklaidinamas, karaliau, – jis tarė, – nes Belis iš vidaus yra tik molis, o iš lauko tik žalvaris. Jis niekad nieko nei valgė, nei gėrė!“

⁸ Iniršęs karalius pašaukė Belio kunigus ir jiems tarė: „Jei jūs man nepasakysite, kas suvalgo tą visą maistą, mirsite! ⁹ Jei įrodysite, kad Belis visa tai suvalgo, tuomet mirs Danielis, nes jis piktažodžiavo prieš Belį!“ Danielis tarė karaliui: „Tebūna, kaip tu sakai!“

¹⁰ O Belio kunigų buvo septyniasdešimt, neskaitant žmonų ir vaikų. Karalius drauge su Danieliu nuėjo į Belio šventyklą. ¹¹ Belio kunigai kreipėsi į karalių: „Štai, mes išeisime laukan, o tu, karaliau, išdėliok valgius, atmiešk vyną ir padėk. Tada užrakink duris ir užantspauduok jas savo žiedu. ¹² Jei neatrasi, kad viskas buvo Belio suvalgyta, kai ateisi rytoj rytą, mes mirsime. Priešingu atveju temiršta Danielis, mūsų šmeižikas!“ ¹³ Jie buvo ramūs, nes turėjo pasidarę po atnašų stalu slaptą įėjimą, pro kurį paprastai ateidavo maisto suvalgyti. ¹⁴ Taigi, jiems išėjus, karalius išdėliojo maistą Beliui. O Danielis paliepė savo tarnams atnešti pelenų, ir tuos pelenus jie išbarstė po visą šventyklą vien tik karaliaus akivaizdoje. Išėję laukan, jie užrakino duris, užantspaudavo jas karaliaus žiedu ir nuėjo sau. ¹⁵ Nakčia kaip paprastai atėjo kunigai drauge su savo žmonomis bei vaikais ir visa suvalgė ir išgėrė.

¹⁶ Karalius rytojaus rytą atsikėlė labai anksti, taip pat ir Danielis. ¹⁷ „Danieli, – jis klausė, – ar antspaudai tebėra sveiki?“ Šis atsakė: „Sveiki, karaliau“. ¹⁸ Tuomet karalius atidarė duris ir, metęs žvilgsnį į atnašų stalą, visu balsu sušuko: „Tu, Beli, esi didis! Neturi tu jokios apgaulės!“ ¹⁹ Danielis ėmė juoktis ir sustabdė karalių prie durų. „Pažiūrėk į aslą, – tarė, – kieno yra tie pėdsakai!“ – ²⁰ „Aš matau, – atsakė karalius, – pėdsakus vyrų, moterų ir vaikų!“

²¹ Įtūžęs karalius įsakė suimti kunigus, jų žmonas ir jų vaikus. Jie parodė jam slaptąsias duris, pro kurias jie įeidavo suvalgyti, kas būdavo ant atnašų stalo. ²² Karalius juos nubaudė mirtimi, o Belį atidavė Danieliui, kuris sunaikino ir stabą, ir jo šventyklą.

Danielis ir Slibinas

²³ Ten buvo ir didžiulis Slibinas, kurį babiloniečiai irgi garbino. ²⁴ Karalius tarė Danieliui: „Tu negali sakyti, kad šis nėra gyvas dievas, todėl pagarbink jį“.

²⁵ Danielis atsakė: „Aš garbinu Viešpatį, savo Dievą, nes tik jis yra gyvasis Dievas. ²⁶ Karaliau, duok man leidimą, ir aš užmušiu šį Slibiną be kalavijo ar lazdos“. – „Aš duodu tau leidimą“, – atsakė karalius.

²⁷ Tuomet Danielis paėmė deguto, taukų ir plaukų, juos drauge pavirino, padarė iš jų gniužulus ir pamaitino Slibiną. Kai Slibinas juos suėdė, jis persprogo. „Žiūrėkite, – pasakė Danielis, – ką jūs garbinate!“

²⁸ Kai babiloniečiai apie tai išgirdo, jie labai susierzino ir susibūrė prieš karalių. „Karaliumi tapo žydas! – jie sakė, – jis sunaikino Belį, užmušė Slibiną ir išžudė kunigus!“ ²⁹ Jie nuėjo pas karalių ir pareikalavo: „Išduok mums Danielį! O jei ne, užmušime tave ir tavo šeimą!“ ³⁰ Karalius, matydamas, kad jie smarkiai jį puola, reikalo verčiamas atidavė jiems Danielį. ³¹ O jie įmetė jį į Liūtų narvą. Ten jis išbuvo šešias dienas. ³² Septyni liūtai buvo narve. Kasdien jie buvo maitinami dviem lavonais ir dviem avimis, bet tuo metu neduota jiems nieko, kad jie tikrai suėstų Danielį.

³³ O Judėjoje tuo metu gyveno pranašas Habakukas. Jis, išsiviręs troškintos avienos ir įtrupinęs duonos į puodą, ėjo į laukus, nešdamas jį pjovėjams. ³⁴ Viešpaties angelas tarė Habakukui: „Nunešk valgį, kurį laikai rankoje, į Babiloną Danieliui Liūtų narve“.

³⁵ „Viešpatie, – atsakė Habakukas, – aš Babilono niekad nesu matęs, nei aš žinau, kur yra tas narvas!“ ³⁶ Viešpaties angelas paėmė jį už galvos ir, pakėlęs už galvos plaukų, vėjo gūsiu padėjo jį Babilone tiesiai ant narvo. ³⁷ „Danieli, Danieli, – šaukė Habakukas, – imk valgį, kurį Dievas tau atsiuntė!“

³⁸ „Tu, Dieve, atsiminei mane! – tarė Danielis, – nepalikai tų, kurie tave myli!“ ³⁹ Danieliui pradėjus valgyti, Viešpaties angelas tuojau pat sugrąžino Habakuką į jo kraštą.

⁴⁰ Septintą dieną karalius atėjo Danielio apraudoti. Jis priėjo prie narvo ir žvilgtelėjo į vidų – ten tarp liūtų sėdėjo Danielis! ⁴¹ Karalius sušuko visu balsu: „Didis esi tu, Viešpatie, Danielio Dieve, nėra jokio kito, tik tu!“ ⁴² Danielį jis išleido ir įmetė į narvą tuos, kurie norėjo jį pražudyti. Jie buvo bemat jo akyse suryti.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>