| Apd 16 | Paulius prisitraukia Timotiejų 1 [i1]Jis atvyko į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus. Jo motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas graikas. 2 Kadangi Listros ir Ikonijaus broliai apie jį gražiai liudijo, 3 Paulius panorėjo jį padaryti savo palydovu. Paėmęs apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką. 4 Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų. 5 Taip bendrijos vis stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi. Per Mažąją Aziją 6 Jie perėjo Frygiją ir Galatijos šalį, nes Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje. 7 Atvykę netoli Mysijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją, tačiau Jėzaus Dvasia jų neleido. 8 Perėję Mysiją, jie nuėjo į Troadą. 9 Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“ 10 Po šio regėjimo mes nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Evangelijos.[i2] Atvykimas į Filipus. Lidija 11 Išplaukę iš Troados, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį.[i3] 12 Iš čia atvykome į Filipus – pirmąjį šitos Makedonijos dalies miestą bei koloniją. Šiame mieste užtrukome kelias dienas. 13 Šabo dieną išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasią maldos vietą, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.[i4] 14 Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, ėmė klausytis, ir Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams. 15 Ji su savo namiškiais priėmė krikštą ir pakvietė: „Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose“. Ji tiesiog mus privertė. Pauliaus ir Silo suėmimas 16 Kartą einančius į maldos vietą mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams. 17 Ji ėmė sekti paskui Paulių ir mus, šaukdama: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia jums išganymo kelią“. 18 Taip ji darė daugelį dienų. Neapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti“. Ir dvasia tučtuojau pasišalino. 19 Pamatę, jog pasipelnymo viltys žlugusios, šeimininkai sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę. 20 Nuvedę pas pretorius, jie tarė: „Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai 21 ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis“. 22 Prieš juos susibūrė minia. Tuomet pretoriai perplėšė jų palaidines ir įsakė juos nuplakti rykštėmis. 23 Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti.[i5] 24 Gavęs tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas iš atsargumo įtvėrė į šiekštą. Stebuklingas išgelbėjimas 25 Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną. Kiti kaliniai klausėsi. 26 Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai. 27 Viršininkas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, jog kaliniai pabėgę. 28 Bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čionai“. 29 Pasiprašęs šviesos, jis šoko vidun ir visas virpėdamas puolė Pauliui ir Silui po kojų. 30 Paskui, išsivedęs juos į kiemą, klausė: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ 31 Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“. 32 Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams. 33 Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos su savimi, nuplovė jų žaizdas ir nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą. 34 Nusivedęs į savo namus, jis pakvietė juos prie stalo ir su visais namiškiais džiūgavo įtikėjęs Dievą. 35 Dienai išaušus, pretoriai pasiuntė liktorius[i6] pranešti kalėjimo viršininkui: „Paleisk tuos žmones!“ 36 Tasai perdavė tuos žodžius Pauliui: „Pretoriai liepia jus paleisti. Galite eiti ir ramiai sau keliauti“. 37 Bet Paulius liktoriams pasakė: „Mus, Romos piliečius, be jokio tardymo viešai nuplakė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapčia paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!“[i7] 38 Liktoriai perdavė pretoriams šį atsakymą. Išgirdę, kad tai Romos piliečiai, pretoriai išsigando. 39 Jie atėjo, atsiprašė ir išsivedę prašė, kad paliktų miestą. 40 Išėję iš kalėjimo, Paulius ir Silas užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, drąsino juos ir iškeliavo toliau. |
