BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2018 11 16 Penktad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Apaštalų darbaiSkyrius: 17

 Apaštalų darbai
  
Apd 17

Tesalonika. Žydų intrigos

1 Perėję Amfipolį ir Apoloniją, jie atvyko į Tesaloniką,[i1] kur buvo žydų sinagoga. 2 Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos ir tris šabus aiškino jiems Raštus. 3 Jis dėstė ir įrodinėjo, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių ir kad: „Mesijas – tai Jėzus, kurį aš jums skelbiu“. 4 Kai kurie iš jų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo, taip pat daugybė dievobaimingų graikų ir nemaža aukštos kilmės moterų.

5 Žydus pagavo pavydas. Surinkę iš gatvės piktų žmonių, jie sukurstė minią ir sukėlė mieste sąmyšį. Paskui patraukė prie Jãsono namų ir ten ėmė ieškoti Pauliaus ir Silo, norėdami išduoti minios teismui. 6 Nieko neradę, nusitempė Jasoną ir kelis brolius pas miesto vadovus, šaukdami: „Tie žmonės, kurie visame pasaulyje kelia suirutę, atvyko čionai, 7 ir Jasonas juos priglaudė. Visi šitie laužo ciesoriaus įsakymus tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus“. 8 Tokiomis kalbomis žydai sukėlė ant kojų minią ir miesto vadovus. 9 Pastarieji, gavę iš Jasono ir kitų laidą,[i2] paleido juos.

Naujos sunkenybės Berėjoje

10 Broliai tuojau pat, nakčia, išsiuntė Paulių ir Silą į Berėją. Ten atvykę, jie užėjo į žydų sinagogą. 11 Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų. 12 Daugelis įtikėjo, iš jų nemaža kilmingų graikų moterų ir vyrų.

13 Sužinoję, kad Paulius jau Berėjoje skelbia Dievo žodį, Tesalonikos žydai atskubėjo ir čionai drumsti ir kurstyti žmonių. 14 Tuomet broliai skubiai išsiuntė Paulių prie jūros, o Silas ir Timotiejus pasiliko tenai. 15 Pauliaus palydovai nuvedė jį iki Atėnų. Gavę įsakymą pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiausiai atvyktų pas jį, grįžo atgal.

Paulius Atėnuose

16 Belaukdamas Atėnuose[i3] jų atvykstant ir matydamas pilną stabų miestą, Paulius netvėrė apmaudu. 17 Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje. 18 Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: „Ką šis plepys nori pasakyti?“ Kiti: „Atrodo, kad jis – svetimų demonų skelbėjas“. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą.

19 Pagaliau jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą[i4] ir tarė jam: „Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? 20 Regis, tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų“. 21 Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami.

Paulius kalba Areopage

22 Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo:

„Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. 23 Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: 'Nežinomam dievui'. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate.[i5] 24 Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose[i6] 25 ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. 26 Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, 27 kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. 28 Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai:

'Mes esame iš jo giminės'.[i7]

29 Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.

30 Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti.

31 Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“.

32 Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: „Apie tai paklausysime kitą kartą“. 33 Šitaip Paulius paliko jų būrį. 34 Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Tarp jų Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai.[i8]

  
Išnašos:
1Apd 17,1: Tesalonika buvo Makedonijos sostinė (dabar ten Salonikai).
2Apd 17,9: Laidą, t. y. kad Pauliaus kalbose nebuvę nieko priešinga imperatoriaus autoritetui.
3Apd 17,16: Atėnai buvo graikų pasaulio centras, garsėjęs akademija ir filosofų mokyklomis.
4Apd 17,19: Areopagas – kalvos vardas Atėnuose, kur retkarčiais posėdžiaudavo miesto aukštoji taryba. Iš čia imta vadinti ir pačią tarybą tiesiog Areopagu.
5Apd 17,23: : Kad neužsitrauktų nežinomų dievų rūstybės, graikai statydavo ir jiems aukurus. 1909 m. archeologai Pergamo mieste rado aukurą su tokiu pačiu užrašu.
6Apd 17,24: Plg. Iš 20,11.
7Apd 17,28: Čia Paulius cituoja savo gimtosios provincijos poeto Arato (III a. prieš Kr.) žodžius. Paulius kartais cituoja ir kitus ano meto autorius: 1 Kor 15,33 – Menandrą, Tit 1,12 – Epimenidą.
8Apd 17,34: Pasak padavimo, Areopago narys Dionizas vėliau tapo pirmuoju Atėnų vyskupu.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Apaštalų darbaiSkyrius: 17