| Apd 14 | 5 Pagonys ir žydai su savo vyresnybe rengėsi juos iškoneveikti ir užmušti akmenimis. 6 Sužinoję šie pabėgo į Likaonijos miestus Listrą[i2] ir Derbę bei jų apylinkes. 7 Ten jie skelbė Evangeliją. Luošio pagydymas 8 Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo luošas nuo pat gimimo, niekuomet nė žingsnio nežengęs. 9 Jis klausėsi Pauliaus kalbant. Šis įdėmiai pažvelgė ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kokio reikia pagyti, 10 garsiai pasakė: „Atsistok tiesiai ant savo kojų!“ Tasai pašoko ir ėmė vaikščioti. 11 Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai likaoniškai šaukti: „Dievai, pasivertę žmonėmis, nužengė pas mus!“ 12 Barnabą jie vadino Dzeusu, o Paulių – Hermiu, nes jis vadovavo kalbai. 13 Priemiestyje esančios Dzeuso šventyklos kunigas liepė prie didžiųjų vartų atvaryti jaučių, papuoštų vainikais, ir norėjo kartu su minia juos paaukoti.[i3] 14 Sužinoję apaštalai Barnabas ir Paulius persiplėšė drabužius ir šoko prie minios, 15 šaukdami: „Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys mirtingi žmonės kaip ir jūs. Tik mes jums skelbiame gerąją naujieną, kad nuo šitų tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. 16 Praėjusiais amžiais jis buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais. 17 Vis dėlto jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“. 18 Tai dėstydami, jiedu šiaip taip perkalbėjo minias, kad jiems neaukotų. |
