I

¹ Ne mums, VIEŠPATIE, ne mums,

bet savo vardui duok garbę

dėl savo gerumo ir ištikimybės.

² Kam gi turėtų tautos klausti:

„Kurgi yra tas jų Dievas?“

³ Mūsų Dievas yra danguje;

visa, kas jam patinka, jis daro.

II

⁴ Jų stabai iš sidabro ir aukso,

padaryti žmonių rankomis.

⁵ Burnas jie turi, bet nekalba,

turi akis, bet nemato,

⁶ turi ausis, bet negirdi,

turi nosis, bet neužuodžia.

⁷ Rankas turi, bet lytėti negali,

turi kojas, bet nevaikšto.

⁸ Panašūs į juos bus,

kurie juos dirba ir kurie jais pasitiki.

III

⁹ Izraelio namai pasitiki VIEŠPAČIU, –

jis yra jų pagalba ir skydas.

¹⁰ Aarono namai pasitiki VIEŠPAČIU, –

jis yra jų pagalba ir skydas.

¹¹ Kas pagarbiai VIEŠPATIES bijo,

VIEŠPAČIU pasitiki, –

tam jis yra pagalba ir skydas.

¹² VIEŠPATS mumis rūpinasi – mus palaimins:

jis palaimins Izraelio namus,

jis palaimins Aarono namus.

¹³ Palaimins pagarbiai VIEŠPATIES bijančius –

ir prastuolius, ir didžiūnus.

¹⁴ Tepadaugina jus VIEŠPATS –

ir jus, ir jūsų palikuonis.

¹⁵ Būkite palaiminti VIEŠPATIES,

dangaus ir žemės Kūrėjo.

¹⁶ Dangus yra VIEŠPATIES dangus,

bet žemę jis davė žmogui.

¹⁷ Ne mirusieji šlovina VIEŠPATĮ,

ne tie, kurie nužengia į tylos buveinę.

¹⁸ Bet mes – gyvieji – garbinsime tave

ir dabar, ir per amžius.

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>