⁶ Ant tavo mūrų, Jeruzale, pastačiau sargybinius;

niekuomet, nei dieną, nei naktį, jie nenurims.

O jūs, kurie primenate VIEŠPAČIUI,

neduokite sau ramybės!

⁷ Ir jam neduokite ramybės,

kol jis neatstatys Jeruzalės

ir jos nepadarys žemės pasididžiavimu.

⁸ VIEŠPATS prisiekė savo dešine,

savo galingąja ranka:

„Nebeduosiu tavo grūdų maitintis tavo priešams; nebegers daugiau svetimšaliai tavo vyno,

dėl kurio tu sunkiai darbavaisi.

⁹ Ne! Kas į klėtį nešė grūdus, tas juos valgys,

šlovindamas VIEŠPATĮ.

Kas rinko vynuoges, tas gers vyną

mano šventuose kiemuose.“

¹⁰ Eikite pro vartus, eikite,

parenkite kelią tautai!

Tieskite, tieskite vieškelį,

nurinkite nuo jo akmenis!

Iškelkite ženklą tautoms!

¹¹ Štai VIEŠPATS paskelbė iki pat žemės pakraščių:

„Sakykite Siono dukteriai:

‘Štai tavo Gelbėtojas ateina!’

Štai jo atlygis drauge su juo,

jo atpildas pirma jo.

¹² Jie bus vadinami ‘Šventąja tauta’,

VIEŠPATIES atpirktaisiais,

o tu vadinsiesi ‘Lankoma’,

‘Neužmirštuoju miestu’.“

¹ Kas ten ateina iš Edomo,

raudonais drabužiais iš Bocros?

Spindinčiu apdaru,

žengdamas su didinga jėga?

„Tai aš, skelbiantis teisumą,

galingasis gelbėtojas.“

² Bet kodėl tavo apdaras toks raudonas,

o tavo drabužiai ­ lyg traiškančio vynuoges spaudykloje?

³ „Aš vienas traiškiau vynuoges spaudykloje;

iš tautų nė vienos nebuvo su manimi.

Jas traiškiau pagautas įnirčio,

mindžiojau kupinas pykčio.

Jų trykštantis kraujas aptaškė man drabužius

ir sutepė mano apdarą.

⁴ Mat keršto diena buvo mano širdyje,

atpirkimo metai buvo atėję.

⁵ Dairiausi aplinkui, bet nebuvo, kas man padėtų,

ir sutrikau, kad nebuvo nė vieno, kas mane paremtų.

Vien mano ranka atnešė pergalę,

mano paties pyktis buvo atspara.

⁶ Savo įniršiu sutrypiau tautas,

savo pykčiu jas sutriuškinau,

kraują jų išliejau ant žemės.“

Dievo malonės prašymas

⁷ Pasakosiu apie VIEŠPATIES maloningumą,

apie šlovingus VIEŠPATIES darbus,

apie visa, ką VIEŠPATS mums padarė,

apie begalinį gerumą Izraelio namams,

kurį jis suteikė mums

iš savo gailestingumo ir didžios malonės.

⁸ Juk jis tarė: „Jie ­ mano tauta,

vaikai, kurie manęs neapvils.“

Taip jis tapo jų gelbėtoju

⁹ ir dėl visų jų nelaimių buvo nelaimingas.

Ne koks pasiuntinys ar angelas,

bet jo Artumas išgelbėjo juos,

iš meilės ir pagailos atpirko juos.

Jis globojo juos

ir nešė nuo amžių per visas dienas.

¹⁰ O jie maištavo

ir liūdino jo šventą dvasią.

Todėl jis tapo jiems priešu,

ir pats ėmė su jais kovoti.

¹¹ Tada jie prisiminė praeities dienas

ir Mozę, savo tarną.

Kur gi tas, kuris išvedė per jūrą savo kaimenės ganytoją?

Kur gi tas, kuris jam įkvėpė savo šventą dvasią,

¹² padaręs, kad šlovingoji jo ranka

žygiuotų su Mozės dešiniąja,

perskyręs vandenis prieš juos,

kad įgytų sau amžiną vardą,

¹³ pervedęs juos per jūros gelmes?

Tartum žirgas dykumoje, jie nesuklupo.

¹⁴ Tartum kaimenę, besileidžiančią į slėnį,

VIEŠPATIES dvasia juos vedė.

Taip vedei tu savo tautą,

kad suteiktum šlovę savo vardui.

¹⁵ Žvilgtelėk iš dangaus ir pasižiūrėk į mus

iš savo švento ir šlovingo būsto!

Kur tavo liepsnojantis rūpestis ir tavo galybė,

tavo pagailos antplūdis ir gailestingumas?

Nesusilaikyk,

¹⁶ nes tu ­ mūsų Tėvas!

Nors Abraomas mūsų ir nepažintų,

nors Izraelis ir nenorėtų nieko apie mus žinoti,

tu, VIEŠPATIE, mūsų Tėvas,

mūsų Atpirkėju amžiams esi pavadintas.

¹⁷ Kodėl gi, VIEŠPATIE, leidi mums nuo tavo kelių nuklysti

ir užkietini mūsų širdis tavęs nebijoti?

Sugrįžk dėl savo tarnų,

dėl genčių, dėl savo nuosavybės!

¹⁸ Kodėl nedorėliai mindžiojo tavo Šventyklą,

mūsų priešai trypė tavo Šventyklą?

¹⁹ Mūsų dalia tokia,

lyg tu niekada nebūtum buvęs mūsų valdovu,

lyg mes niekada nebūtume vadinęsi tavo vardu.

O, kad perplėštum dangus ir nužengtum!

Kalnai prieš tave sudrebėtų!

¹ Kaip ugnis uždega žabus,

kaip ugnis užvirina vandenį,

kad ir tu taip apreikštum savo vardą priešams,

tautos prieš tave drebėtų!

² Darydamas baisius darbus,

kurių mes nesitikėjome,

tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave.

³ Nuo amžių nėra niekas patyręs,

ausis negirdėjo, akis neregėjo,

kad be tavęs būtų kitas Dievas,

darantis tokius darbus tiems,

kurie juo pasitiki.

⁴ O, kad sutiktumei mus, vykdančius teisumą!

O, kad neužmirštume tavęs mes savo keliuose!

Štai tu pyksti, o mes ­ nuodėmingi.

⁵ Visi mes tapome lyg nešvarūs,

mūsų teisūs darbai ­ lyg suteršti skudurai.

Nuvytome visi tarsi lapai,

ir mūsų blogi darbai mus neša tarsi vėjas.

⁶ Nėra kas šauktųsi tavo vardo,

kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis.

Tu paslėpei savo veidą nuo mūsų

ir atidavei mus mūsų blogiesiems darbams į rankas.

⁷ O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu ­ mūsų Tėvas.

Mes ­ molis, o tu ­ mūsų puodžius;

visi mes ­ tavo rankų darbas.

⁸ Nepyk taip smarkiai ant mūsų, VIEŠPATIE,

neminėk mūsų kaltės amžinai.

Pažvelgti teikis: štai mes visi ­ tavo tauta.

⁹ Šventieji tavo miestai virto dykuma;

Sionas ­ dykuma, Jeruzalė ­ dykynė.

¹⁰ Mūsų didi ir šlovinga Šventykla,

kurioje mūsų tėvai tave garbindavo,

pavirto liepsnų grobiu;

visa, kas mums buvo miela, griuvėsiai.

¹¹ Ar po viso to gali susilaikyti, VIEŠPATIE?

Ar vis dar gali tylėti

ir taip baisiai mus skaudinti?

¹ „Aš buvau pasirengęs atsakyti tiems,

kurie manęs nekla´usė,

būti surastas tų, kurie manęs neieškojo.

Tautai, kuri nesišaukė mano vardo,

aš kartojau: ‘Aš čia! Aš čia!’

² Nuolatos tiesiau savo rankas į maištingąją tautą,

blogu keliu einančią su savo užmačiomis,

³ tautą, kuri akiplėšiškai be perstojo pykdo mane.

Jie aukoja kruvinas atnašas alkuose ir

degina smilkalus ant plytų.

⁴ Jie sėdi kapų nišose,

naktis praleidžia olose,

valgo kiaulieną su dvėsenos viralu savo induose.

⁵ ‘Stovėk, kur stovi! ­ šaukia jie. ­

Nedrįsk manęs paliesti! Tau esu per šventas!’

Šitokie dalykai aitrina mano pyktį

kaip be perstojo degančią ugnį.

⁶ Štai visa tai priešais mane užrašyta;

nebetylėsiu, kol neatsiskaitysiu.

Atmokėsiu jiems, kaip jie nusipelnė,

⁷ drauge už jų kaltes ir jų tėvų kaltes, ­ sako VIEŠPATS. ­

Kadangi jie degino smilkalus kalnuose

ir įžeidinėjo mane ant kalvų,

aš jiems tuojau atseikėsiu atlygį, kokio jie nusipelnė.“

⁸ Taip kalba VIEŠPATS:

„Kol kekėje dar yra sulčių, žmonės sako:

‘Neišmeskite jos, nes joje dar yra šis tas gero’.

Taip ir aš pasielgsiu su savo tarnais, ­ neatmesiu jų visų.

⁹ Iš Jokūbo pagimdysiu palikuonių,

iš Judo ­ mano kalnų paveldėtojų.

Mano išrinktieji paveldės kraštą,

mano tarnai ten gyvens.

¹⁰ Mano tautai, ieškančiai manęs,

Šarono lyguma bus ganykla kaimenėms,

Achoro slėnys ­ žardiena galvijams.

¹¹ Bet jus, kurie palikote VIEŠPATĮ,

užmiršdami mano šventąjį kalną,

kurie padengėte stalą Laimės dievui

ir atmiešėte ąsotį vyno Lemties deivei,

¹² jus aš lemsiu kalavijui,

ir visi jūs krisite per žudynes,

kadangi šaukiau, bet neatsiliepėte,

kalbėjau, bet nesiklausėte,

darėte, kas bloga mano akyse,

ir rinkotės, kas man nepatinka.“

¹³ Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS:

„Štai mano tarnai valgys, o jūs kęsite alkį;

mano tarnai gers, o jūs kęsite troškulį;

mano tarnai džiaugsis, o jūs turėsite gėdytis;

¹⁴ mano tarnai dainuos iš širdies džiaugsmo,

o jūs verksite iš širdgėlos,

aimanuosite iš sielvarto.

¹⁵ Jūs paliksite vardą,

kuriuo mano išrinktieji keiksis:

‘Taip Viešpats DIEVAS teužmuša tave!’

Bet mano tarnai gaus kitą vardą.

¹⁶ Kas tik norės sau laimės krašte,

tas sau linkės palaimos Dievo, kurio vardas ‘Amen’; kas tik duos priesaiką krašte,

tas prisieks Dievu, kurio vardas ‘Amen’,

nes praeities sielvartai jau užmiršti,

prapuolę man iš akių.

Atnaujintas pasaulis

¹⁷ Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę.

O to, kas buvo, niekas neatmins,

tai nė į galvą niekam nebeateis.

¹⁸ Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo,

ką aš kuriu!

Štai aš kuriu Jeruzalę kaip ‘Džiaugsmą’,

o jos žmones ­ kaip ‘Linksmybę’.

¹⁹ Aš džiaugsiuosi Jeruzalėje

ir linksminsiuosi savo tautoje.

Nebebus joje girdėti graudaus verks-mo

nė gailių dejonių.

²⁰ Nebebus joje naujagimio,

kuris gyventų vos kelias dienas,

ir senelio,

kuris nesulauktų žilo amžiaus.

Kas šimto metų mirs, tas bus laikomas jaunu,

o kas šimto metų nesulauks, tas bus laikomas prakeiktu.

²¹ Jie statysis namus ir patys juose gyvens,

veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių.

²² Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose,

sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius.

Kaip ilgaamžis būna medis,

taip ilgaamžė bus mano tauta.

Mano išrinktieji ilgai naudosis

savo rankų darbo vaisiais.

²³ Nebeis jų triūsas veltui,

nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai,

nes jie drauge su savo palikuonimis

yra VIEŠPATIES palaimintųjų giminė.

²⁴ Atsiliepsiu pirmiau, negu jie šauksis,

išklausysiu, dar jiems tebekalbant.

²⁵ Ganysis vilkas drauge su ėriuku,

liūtas ės šiaudus kaip jautis,

o žaltys mis dulkėmis.

Nebebus užgavimo nei sunaikinimo

visame mano šventajame kalne“, ­ sako VIEŠPATS.