¹ Kaip ugnis uždega žabus,

kaip ugnis užvirina vandenį,

kad ir tu taip apreikštum savo vardą priešams,

tautos prieš tave drebėtų!

² Darydamas baisius darbus,

kurių mes nesitikėjome,

tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave.

³ Nuo amžių nėra niekas patyręs,

ausis negirdėjo, akis neregėjo,

kad be tavęs būtų kitas Dievas,

darantis tokius darbus tiems,

kurie juo pasitiki.

⁴ O, kad sutiktumei mus, vykdančius teisumą!

O, kad neužmirštume tavęs mes savo keliuose!

Štai tu pyksti, o mes ­ nuodėmingi.

⁵ Visi mes tapome lyg nešvarūs,

mūsų teisūs darbai ­ lyg suteršti skudurai.

Nuvytome visi tarsi lapai,

ir mūsų blogi darbai mus neša tarsi vėjas.

⁶ Nėra kas šauktųsi tavo vardo,

kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis.

Tu paslėpei savo veidą nuo mūsų

ir atidavei mus mūsų blogiesiems darbams į rankas.

⁷ O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu ­ mūsų Tėvas.

Mes ­ molis, o tu ­ mūsų puodžius;

visi mes ­ tavo rankų darbas.

⁸ Nepyk taip smarkiai ant mūsų, VIEŠPATIE,

neminėk mūsų kaltės amžinai.

Pažvelgti teikis: štai mes visi ­ tavo tauta.

⁹ Šventieji tavo miestai virto dykuma;

Sionas ­ dykuma, Jeruzalė ­ dykynė.

¹⁰ Mūsų didi ir šlovinga Šventykla,

kurioje mūsų tėvai tave garbindavo,

pavirto liepsnų grobiu;

visa, kas mums buvo miela, griuvėsiai.

¹¹ Ar po viso to gali susilaikyti, VIEŠPATIE?

Ar vis dar gali tylėti

ir taip baisiai mus skaudinti?