2 Kaip taukai yra atskiriami iš bendravimo atnašos, taip Dovydas buvo išrinktas iš izraeliečių. 3 Jis žaidė su liūtais, tarsi jie būtų ožiukai, ir su meškomis, tarsi jos būtų kaimenės ėriukai. 4 Argi savo jaunystėje jis neužmušė milžino ir neišvadavo tautos nuo gėdos, kai jo ranka paleido iš mėtyklės akmenį ir paguldė pagyrūną Galijotą? 5 Juk Dovydas šaukėsi VIEŠPATIES – Aukščiausiojo, ir šis suteikė jėgų jo dešinei, kad paguldytų įgudusį galiūną ir išaukštintų savo tautos galybę. 6 Užtat moterys jį ir apdainavo, šaukdamos: „Dešimt tūkstančių jis nukovė!“ Dėl VIEŠPATIES suteiktų palaiminimų buvo giriamas, kai jam buvo duota karališka karūna. 7 Juk jis nugalėjo visur priešus ir sunaikino savo priešininkus – filistinus, – sutriuškino jų galybę iki mūsų dienos. 8 Kiekviename žygyje dėkojo Šventajam – Aukščiausiajam, skelbdamas jo garbę, mylėjo savo Kūrėją iš visos širdies ir kasdien jį šlovino giesmėmis. 9 Arfininkams nurodė stovėti prieš aukurą ir malonia melodija palydėti šlovės giesmes. 10 Iškilmių apeigoms suteikė spindesio ir nustatė visam laikui šventųjų dienų seką, kad šventas VIEŠPATIES vardas būtų šlovinamas ir šventovė skambėtų nuo ryto iki vakaro. 11 VIEŠPATS atleido jam nuodėmes ir išaukštino jo galybę amžinai; suteikė jam karalystės sandorą ir garbingą sostą Izraelyje. | 
