1 Chorvedžiui. Styginiams. Dovydo poema. I 2 Išgirsk mano maldą, Dieve, nesislėpk nuo mano maldavimo! 3 Klausykis manęs ir atsakyk, – blaškausi, išseko man jėgos. 4 Šiurpas ima nuo priešo riksmų, nuo nedorėlių šauksmų. Jie neša man pikta, įnirtingai mane puldinėja. 5 Dreba man širdis krūtinėje; mirties baimė slegia mane. 6 Baimė ir šiurpas mane purto; esu klaiko parblokštas. 7 „O, kad turėčiau balandžio sparnus, – sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę! 8 Iš tikrųjų toli toli nulėkčiau; apsigyvenčiau tyruose. {Sela} 9 Skubėčiau rasti sau užuovėją nuo žvarbaus vėjo ir audros“. II 10 Sumaišyk jų kalbą, Viešpatie, sutrikdyk ją, nes matau mieste smurtą ir maištus. 11 Dieną ir naktį jie sėlina jo sienomis, jame klesti piktumas ir priespauda. 12 Žūtis jame; sukčiavimas ir apgaulė niekad neišnyksta iš turgavietės. 13 Ne priešas mane užgaulioja – tuomet galėčiau pakęsti; ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi – tuomet galėčiau nuo jo pasislėpti. 14 Bet esi tu, mano bendras, mano bičiulis, mano artimas draugas! 15 Tu, kurio draugyste mėgavausi, mes drauge ėjome į Dievo Namus! III 16 Teužklumpa juos mirtis, težengia jie gyvi į Šeolą! Juk kur jie gyvena, ten piktybės. 17 Bet aš šauksiuosi Dievo, ir VIEŠPATS mane išgelbės. 18 Vakare, auštant ir vidudienį, skųsiuosi ir vaitosiu, – jis išgirs mano balsą. 19 Parves mane sveiką iš mūšių, kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų. 20 Dievas, amžinai viešpataujantis, išklausys mane ir nugalės juos, {Sela} nes jie atsisako taisytis ir Dievo nebijo. 21 Mano bičiulis užpuolė savo sąjungininką; sulaužė savo sandorą. 22 Jo kalba buvo lipšnesnė už sviestą, bet neapykanta jo širdyje; jo žodžiai buvo švelnūs kaip aliejus, bet kirto lyg aštrūs kalavijai. 23 Pavesk savo rūpesčius VIEŠPAČIUI, ir tave jis palaikys, – teisiajam palūžti jis niekad neleidžia. 24 Nes tu, Dieve, nugrūsi juos į giliausią Duobę – tuos žmogžudžius ir apgavikus, nė neįpusėjusius savo amžiaus – aš pasitikiu tavimi. | 
