¹ Netrukus Juozapui buvo pranešta: „Tavo tėvas silpsta!“ Jis pasiėmė drauge abu savo sūnus ­ Manasą ir Efraimą. ² Kai Jokūbui buvo pasakyta: „Žiūrėk, tavo sūnus Juozapas atėjo pas tave“, ­ jis, sukaupęs jėgas, atsisėdo lovoje. ³ „Dievas Visagalis, ­ Jokūbas tarė Juozapui, ­ pasirodė man prie Lūzo, Kanaano krašte, palaimino mane ⁴ ir pasakė: ‘Aš padarysiu tave vaisingą; padauginsiu tave ir padarysiu iš tavęs tautų bendriją, o šį kraštą duosiu tavo palikuonims po tavęs kaip amžiną nuosavybę.’ ⁵ Todėl abu tavo sūnūs, gimę Egipto žemėje prieš man atsikeliant pas tave į Egiptą, yra mano; Efraimas ir Manasas bus lygiai mano, kaip mano yra Rubenas ir Simeonas. ⁶ Bet palikuonys, gimę tau po jų, bus tavo, o dėl paveldo jie bus žinomi jų dviejų brolių vardais. ⁷ Aš tai darau dėl to, kad, man grįžtant iš Padano, mano skausmui, tavo motina Rachelė mirė Kanaano krašte kelionės metu visai arti Efratos. Aš ją ir palaidojau ten, prie kelio į Efratą, tai yra Betliejų.“

⁸ Pamatęs Juozapo sūnus, Izraelis paklausė: „O kas jie?“ ­ ⁹ „Jie mano sūnūs, kuriuos man čia davė Dievas“, ­ atsakė Juozapas tėvui. O jis tarė: „Prašyčiau atvesti juos prie manęs, kad galėčiau palaiminti.“ ¹⁰ Izraelio akys buvo aptemusios nuo senatvės, ir jis nebegalėjo matyti. Tad Juozapas privedė juos arčiau prie jo; jis pabučiavo juos ir apkabino. ¹¹ Izraelis tarė Juozapui: „Niekada nesitikėjau vėl pamatyti tavo veido, ogi dabar Dievas man ir tavo vaikus parodė!“ ¹² Tuomet Juozapas nukėlė juos nuo savo tėvo kelių ir nusilenkė iki žemės. ¹³ Juozapas paėmė juodu abu ­ Efraimą dešine ranka Izraelio kairėje ir Manasą kaire ranka Izraelio dešinėje ­ ir atvedė arčiau prie jo. ¹⁴ Bet Izraelis ištiesė dešinę ranką ir uždėjo ant galvos Efraimui, kuris buvo jaunesnis, o kairę ranką ­ ant galvos Manasui, sukryžiuodamas savo rankas, nors Manasas ir buvo pirmagimis. ¹⁵ Jis palaimino Juozapą, tardamas:

„Dievas, kurio keliais ėjo

mano protėviai Abraomas ir Izaokas,

Dievas, kuris buvo

mano ganytojas nuo mano gimimo iki šios dienos, ¹⁶ angelas, kuris išgelbėjo mane

iš visų pavojų, telaimina šiuos jaunuolius!

Tebūna juose įamžintas mano vardas

ir vardas mano protėvių Abraomo ir Izaoko!

Teišauga jie į didelę daugybę žemėje!“

¹⁷ Pamatęs, kad jo tėvas uždėjo dešinę ranką Efraimui ant galvos, Juozapas pamanė, jog tai neteisinga. Tad paėmė tėvo ranką perkelti nuo Efraimo ant Manaso galvos. ¹⁸ Tėvui Juozapas sakė: „Ne taip, mano tėve! Kadangi šis yra pirmagimis, uždėk savo dešinę ranką jam ant galvos.“ ¹⁹ Tačiau tėvas nesutiko. „Aš žinau, mano sūnau, aš žinau, ­ tarė jis, ­ jis taip pat taps tauta, jis taip pat bus didis. Bet jo jaunasis brolis bus didesnis už jį, ir jo palikuonys taps tautų daugybe.“ ²⁰ Ir jis palaimino juos, sakydamas: „Per tave Izraelis laimins, tardamas:

‘Tepadaro Dievas tau

kaip Efraimui ir Manasui!’“

Taip jis padarė Efraimą viršesnį už Manasą.

²¹ Po to Izraelis tarė Juozapui: „Žiūrėk, aš mirštu, bet Dievas bus su jumis ir sugrąžins jus į protėvių kraštą. ²² Dabar aš duodu tau viena dalimi daugiau negu tavo broliams, ­ dalį, kurią atėmiau iš amoritų rankos savo kalaviju ir lanku.“

¹ Jokūbas pasišaukė sūnus ir tarė jiems: „Burkitės aplink, kad galėčiau pasakyti, kas jus ištiks ateities dienomis. ² Susirinkite ir klausykitės, Jokūbo sūnūs, klausykitės savo tėvo Izraelio.

³ Tu, Rubenai, esi mano pirmagimis,

mano jėga ir pirmasis mano vyriškumo vaisius,

pranašus savo vieta, pranašus galia! ⁴ Ūmus kaip vanduo,

tu nebebūsi daugiau pranašus,

nes įlipai į savo tėvo lovą

ir užsitraukei nemalonę.

Jis lipo į mano guolį!

⁵ Simeonas ir Levis yra broliai,

jų peiliai ­ smurto ginklai. ⁶ Tenedalyvauja mano siela jų taryboje,

tenebūna įtraukta mano garbė į jų bendrystę,

nes kai jie įniršta, žudo vyrus,

ir kai jiems malonu, luošina jaučius. ⁷ Tebūna prakeiktas jų įniršis,

nes jis nuožmus,

ir jų pyktis,

nes jis žiaurus!

Padalysiu juos Jokūbe,

išblaškysiu juos Izraelyje.

⁸ Judai, tavo broliai girs tave;

tavo ranka visada ant priešų sprando;

tavo tėvo sūnūs tau lenksis. ⁹ Judas tarsi jaunas liūtas;

nuo grobio pakilai, mano sūnau!

Jis priglunda, atsigula tarsi liūtas,

tarsi žvėrių karalius;

kas gi galėtų drįsti jį prikelti? ¹⁰ Skeptras nepaliks Judo

nei valdovo lazda,

kolei neateis tas, kuriam tai priklauso;

tada jam turės paklusti tautos. ¹¹ Judas riša savo asiliuką prie vynmedžio,

savo asilės jauniklį prie rinktinio vynmedžio;

jis skalbia savo apdarą vyne,

savo skraistę ­ vynuogių sunkoje. ¹² Jo akys tamsesnės už vyną,

o dantys baltesni už pieną.

¹³ Zabulonas kursis palei jūrą

ir taps laivų prieglobsčiu,

o jo riba bus prie Sidono.

¹⁴ Isacharas ­ stiprus asilas,

prigludęs tarp avidžių. ¹⁵ Pamatęs, kaip gera būti sėsliam

ir koks smagus kraštas,

jis palenkė savo petį naštai

ir pasidarė lažo vergu.

¹⁶ Danas valdys savo žmones

kaip vieną Izraelio giminių. ¹⁷ Danas bus pakelės žaltys,

angis prie tako,

taip kertanti į kulną arkliui,

kad raitelis krinta žemėn atbulas.

¹⁸ Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE!

¹⁹ Gadas bus puolamas užpuolikų,

bet duos jiems į kulnus.

²⁰ Ašero maistas bus gausus,

jis tieks karališkų skanėstų.

²¹ Naftalis ­ į laukus paleista stirna,

gimdanti puikius stirniukus.

²² Juozapas ­ vaisinga šaka,

vaisinga šaka prie šaltinio;

jo atžalos perlipa per mūrą. ²³ Lankininkai piktai jį užpuolė;

šovė į jį ir labai kamavo. ²⁴ Tačiau jo lankas liko įtemptas,

ir jo ginklai buvo tvirti,

padedant Jokūbo Galingojo [Dievo] rankoms,

dėl Ganytojo, Izraelio Uolos, ²⁵ tavo tėvo Dievo, kuris padės tau,

Visagalio, kuris laimins tave

palaiminimais aukštojo dangaus,

palaiminimais po žeme slypinčios bedugnės,

palaiminimais krūtų ir įsčių. ²⁶ Tavo tėvo palaiminimai tvirtesni

už palaiminimus amžinųjų kalnų,

jie viršija palaiminimus mano protėvių.

Tepasilieka jie ant Juozapo galvos,

ant kaktos išrinktojo tarp savo brolių!

²⁷ Benjaminas ­ plėšrus vilkas:

rytą jis ryja laimikį,

o vakare dalija grobį.“

Jokūbo mirtis

²⁸ Iš viso buvo dvylika Izraelio giminių, ir jos tapo tuo, ką tėvas pasakė juos laimindamas, laimindamas kiekvieną jiems būdingu palaiminimu.

²⁹ Tada jis įsakė jiems, tardamas: „Tuojau būsiu sujungtas su savo gimine. Palaidokite mane su mano protėviais ­ oloje, kuri yra Efrono Hetito lauke, ³⁰ oloje, kuri yra lauke prie Machpelos, priešais Mamrę, Kanaano krašte, ­ lauke, kurį Abraomas nupirko iš Efrono Hetito kaip kapo vietą. ³¹ Abraomas ir jo žmona Sara ten palaidoti, Izaokas ir jo žmona Rebeka ten palaidoti, ir aš ten palaidojau Lėją. ³² Laukas ir ola, esanti jame, buvo nupirkti iš hetitų.“

³³ Užbaigęs nurodymus sūnums, Jokūbas įkėlė kojas į lovą, atsiduso paskutinį kartą ir buvo sujungtas su savo gimine.

¹ Juozapas puolė prie savo tėvo veido, bučiavo jį ir verkė. ² Gydytojams, buvusiems jo tarnyboje, Juozapas įsakė balzamuoti jo tėvą, ir gydytojai balzamavo Izraelį. ³ Tam jie praleido keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko reikia balzamavimui. Ir egiptiečiai jo gedėjo septyniasdešimt dienų.

⁴ Pasibaigus gedului, Juozapas kreipėsi į faraono dvariškius, sakydamas: „Jei randu malonę jūsų akyse, prašyčiau perduoti faraonui mano prašymą: ⁵ ‘Mano tėvas prisaikdino mane, tardamas: ‘Aš mirštu, turi mane palaidoti kape, kurį sau išsikasiau Kanaano krašte!’ Todėl prašau leisti man keliauti laidoti savo tėvo. Po to sugrįšiu.’“ ⁶ Faraonas atsakė: „Keliauk ir palaidok savo tėvą taip, kaip jis tave prisaikdino padaryti.“

⁷ Taigi Juozapas iškeliavo savo tėvo laidoti. Drauge su juo keliavo visi faraono pareigūnai ­ jo dvaro seniūnai ir Egipto krašto didžiūnai, ⁸ visa Juozapo šeimyna ­ jo broliai ir jo tėvo šeimyna. Tik jų mažyliai, avių kaimenės ir galvijų bandos pasiliko Gošeno žemėje. ⁹ Ir vežimais, ir raiti keliavo. Susidarė labai didelė palyda. ¹⁰ Atvykus prie Goren Haatado, esančio Užjordanėje, jie surengė ten labai didelį ir iškilmingą apraudojimą, o Juozapas savo tėvo gedulo laikėsi septynias dienas. ¹¹ Krašto gyventojai kanaaniečiai, matydami gedulo iškilmes prie Goren Haatado, sakė: „Tai turi būti skaudus gedulas egiptiečiams.“ Todėl ta vieta buvo pavadinta Abel Micraimai. Ji yra Užjordanėje.

¹² Taigi sūnūs padarė tėvui taip, kaip jis buvo įsakęs. ¹³ Jie nugabeno jį į Kanaano kraštą ir palaidojo oloje priešais Mamrę, Machpelos lauke, kurį kapo vietai Abraomas nupirko iš Efrono Hetito. ¹⁴ Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą drauge su broliais ir visais su juo keliavusiais jo tėvo laidoti.

¹⁵ Matydami mirusį tėvą, Juozapo broliai pradėjo baimintis: „Galbūt Juozapas dar griežia ant mūsų dantį ir panorės atkeršyti už visa pikta, kurį mes jam padarėme?“ ¹⁶ Jie užkalbino Juozapą, sakydami: „Prieš mirdamas mūsų tėvas paliepė: ¹⁷ ‘Sakykite Juozapui: ‘Aš prašau tave atleisti nusikaltimą ir nuodėmę savo broliams, kurie taip nedorai su tavimi pasielgė.’’ Taigi dabar prašome atleisti tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą!“ Jiems taip bekalbant, Juozapas apsiverkė. ¹⁸ Tada pradėjo verkti ir jo broliai; jie parpuolė prieš jį ir sakė: „Mes tavo vergai!“ ¹⁹ Bet Juozapas atsakė: „Nebijokite! Nejau aš esu Dievo vietoje? ²⁰ Be to, nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera ­ išlaikyti daugelį žmonių, kaip šiandien jis ir daro. ²¹ Taigi būkite be baimės. Aš pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius.“ Taip maloniai kalbėdamas, jis juos įtikino.

²² Juozapas pasiliko Egipte drauge su savo tėvo šeimyna. Juozapas sulaukė šimto dešimties metų. ²³ Jis matė trečios kartos Efraimo vaikus; ir Manaso sūnaus Machyro vaikai gimė ant Juozapo kelių.

Juozapo mirtis

²⁴ Po kurio laiko Juozapas tarė savo broliams: „Aš mirštu, bet Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šio krašto į kraštą, kurį pažadėjo, prisiekdamas Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.“ ²⁵ Tuomet Juozapas prisaikdino Izraelio sūnus, tardamas: „Po Dievo apsilankymo paimkite iš čia mano kaulus.“

²⁶ Juozapas mirė, būdamas šimto dešimt metų; jis buvo balzamuotas ir paguldytas į karstą Egipte.