¹ Jokūbas pasišaukė sūnus ir tarė jiems: „Burkitės aplink, kad galėčiau pasakyti, kas jus ištiks ateities dienomis. ² Susirinkite ir klausykitės, Jokūbo sūnūs, klausykitės savo tėvo Izraelio.

³ Tu, Rubenai, esi mano pirmagimis,

mano jėga ir pirmasis mano vyriškumo vaisius,

pranašus savo vieta, pranašus galia! ⁴ Ūmus kaip vanduo,

tu nebebūsi daugiau pranašus,

nes įlipai į savo tėvo lovą

ir užsitraukei nemalonę.

Jis lipo į mano guolį!

⁵ Simeonas ir Levis yra broliai,

jų peiliai ­ smurto ginklai. ⁶ Tenedalyvauja mano siela jų taryboje,

tenebūna įtraukta mano garbė į jų bendrystę,

nes kai jie įniršta, žudo vyrus,

ir kai jiems malonu, luošina jaučius. ⁷ Tebūna prakeiktas jų įniršis,

nes jis nuožmus,

ir jų pyktis,

nes jis žiaurus!

Padalysiu juos Jokūbe,

išblaškysiu juos Izraelyje.

⁸ Judai, tavo broliai girs tave;

tavo ranka visada ant priešų sprando;

tavo tėvo sūnūs tau lenksis. ⁹ Judas tarsi jaunas liūtas;

nuo grobio pakilai, mano sūnau!

Jis priglunda, atsigula tarsi liūtas,

tarsi žvėrių karalius;

kas gi galėtų drįsti jį prikelti? ¹⁰ Skeptras nepaliks Judo

nei valdovo lazda,

kolei neateis tas, kuriam tai priklauso;

tada jam turės paklusti tautos. ¹¹ Judas riša savo asiliuką prie vynmedžio,

savo asilės jauniklį prie rinktinio vynmedžio;

jis skalbia savo apdarą vyne,

savo skraistę ­ vynuogių sunkoje. ¹² Jo akys tamsesnės už vyną,

o dantys baltesni už pieną.

¹³ Zabulonas kursis palei jūrą

ir taps laivų prieglobsčiu,

o jo riba bus prie Sidono.

¹⁴ Isacharas ­ stiprus asilas,

prigludęs tarp avidžių. ¹⁵ Pamatęs, kaip gera būti sėsliam

ir koks smagus kraštas,

jis palenkė savo petį naštai

ir pasidarė lažo vergu.

¹⁶ Danas valdys savo žmones

kaip vieną Izraelio giminių. ¹⁷ Danas bus pakelės žaltys,

angis prie tako,

taip kertanti į kulną arkliui,

kad raitelis krinta žemėn atbulas.

¹⁸ Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE!

¹⁹ Gadas bus puolamas užpuolikų,

bet duos jiems į kulnus.

²⁰ Ašero maistas bus gausus,

jis tieks karališkų skanėstų.

²¹ Naftalis ­ į laukus paleista stirna,

gimdanti puikius stirniukus.

²² Juozapas ­ vaisinga šaka,

vaisinga šaka prie šaltinio;

jo atžalos perlipa per mūrą. ²³ Lankininkai piktai jį užpuolė;

šovė į jį ir labai kamavo. ²⁴ Tačiau jo lankas liko įtemptas,

ir jo ginklai buvo tvirti,

padedant Jokūbo Galingojo [Dievo] rankoms,

dėl Ganytojo, Izraelio Uolos, ²⁵ tavo tėvo Dievo, kuris padės tau,

Visagalio, kuris laimins tave

palaiminimais aukštojo dangaus,

palaiminimais po žeme slypinčios bedugnės,

palaiminimais krūtų ir įsčių. ²⁶ Tavo tėvo palaiminimai tvirtesni

už palaiminimus amžinųjų kalnų,

jie viršija palaiminimus mano protėvių.

Tepasilieka jie ant Juozapo galvos,

ant kaktos išrinktojo tarp savo brolių!

²⁷ Benjaminas ­ plėšrus vilkas:

rytą jis ryja laimikį,

o vakare dalija grobį.“

Jokūbo mirtis

²⁸ Iš viso buvo dvylika Izraelio giminių, ir jos tapo tuo, ką tėvas pasakė juos laimindamas, laimindamas kiekvieną jiems būdingu palaiminimu.

²⁹ Tada jis įsakė jiems, tardamas: „Tuojau būsiu sujungtas su savo gimine. Palaidokite mane su mano protėviais ­ oloje, kuri yra Efrono Hetito lauke, ³⁰ oloje, kuri yra lauke prie Machpelos, priešais Mamrę, Kanaano krašte, ­ lauke, kurį Abraomas nupirko iš Efrono Hetito kaip kapo vietą. ³¹ Abraomas ir jo žmona Sara ten palaidoti, Izaokas ir jo žmona Rebeka ten palaidoti, ir aš ten palaidojau Lėją. ³² Laukas ir ola, esanti jame, buvo nupirkti iš hetitų.“

³³ Užbaigęs nurodymus sūnums, Jokūbas įkėlė kojas į lovą, atsiduso paskutinį kartą ir buvo sujungtas su savo gimine.