¹ Klausykis VIEŠPATIES žodžio, Izraelio tauta,

nes VIEŠPATS traukia į teismą krašto gyventojus:

„Dorumo, ištikimos meilės

ir Dievo pažinimo nėra!

² Kreiva priesaika, melagystė, žmogžudystė,

vagystė ir svetimavimas įsigalėjo,

kraujo praliejimas po kraujo praliejimo.

³ Todėl kraštas rauda,

visi jo gyventojai gaišta

ir žūva drauge su laukų žvėrimis, padangių paukščiais

ir jūrų žuvimis.

⁴ Tačiau niekas tenesmerkia,

niekas tenekaltina.

‘Aš kaltinu tave, kunige!

⁵ Tu klupsi dieną,

ir pranašas su tavimi klups naktį,

o aš sunaikinsiu tavo motiną.

⁶ Mano tauta naikinama,

nes jai stinga pažinimo;

kadangi tu atmetei pažinimą,

atmesiu tave kaip savo kunigą;

kadangi tu užmiršai savo Dievo mokymą,

užmiršiu ir aš tavo vaikus.

⁷ Juo daugiau jų buvo,

juo labiau jie man nusidėjo,

išmainė savo garbę į gėdą.

⁸ Jie minta mano tautos nuodėme

ir godžiai trokšta jos kalčių.

⁹ Ir tautą, ir kunigą

nubausiu už jų kelius,

atlyginsiu jiems už jų darbus.

¹⁰ Jie valgys, bet nebus sotūs,

jie kekšaus, bet vaikų neturės,

nes paliko VIEŠPATĮ

ir atsidavė

¹¹ kekšystei.

Vynas, senas ir jaunas ­ atima protą.

¹² Mano tauta atsiklausia rąstigalio,

burtų lazda jiems išburia.

Kekšystės dvasia juos nuvedė į klystkelius;

palikdami savo Dievą, jie elgiasi kaip kekšės.

¹³ Jie skerdžia aukas ant kalnų keterų,

degina smilkalus ant kalvų

po ąžuolu, po tuopa ir po terpentinmedžiu,

nes jų pavėsis malonus.

Todėl ir jūsų dukterys elgiasi kaip kekšės,

ir jūsų marčios svetimauja!

¹⁴ Nebausiu jūsų dukterų,

kai jos elgiasi kaip kekšės,

nei jūsų marčių,

kai jos svetimauja,

nes patys vyrai susideda su paleistuvėmis

ir skerdžia aukas su šventyklų kekšėmis.

Taip tauta be proto eina į pražūtį.

¹⁵ Nors tu ir elgiesi kaip ištvirkėlis, Izraeli,

neleisk Judui nusikalsti!

Neikite į Gilgalą,

nekopkite į Bet Aveną,

netarkite priesaikos: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’

¹⁶ Izraelis užsispyręs

lyg užsispyrusi telyčia.

Argi gali VIEŠPATS dabar juos ganyti

kaip avinėlį plačioje ganykloje?

¹⁷ Efraimas prisirišo prie stabų,

tad palik jį sau!

¹⁸ Po ilgo girtavimo

jie mėgaujasi kekšyste,

gašlumą vertina labiau negu savo garbę.

¹⁹ Vėjas apgaubs juos savo sparnais,

ir jie gėdysis savo aukurų.

¹ Išgirskite tai, kunigai!

Įsidėmėkite, Izraelio namai!

Klausykitės, karaliaus rūmai!

Juk jūs turite rūpintis teisingumu,

bet tapote spąstais Micpoje,

ant Taboro užmestu tinklu

² ir Šitimuose giliai iškasta duobe.

Nubausiu juos visus.

³ Efraimą aš pažinojau,

ir Izraelis nebuvo nuo manęs paslėptas,

bet dabar, Efraimai, tu elgiesi kaip kekšė,

o Izraelis ištvirkęs.

⁴ Jų darbai neleidžia jiems grįžti pas savo Dievą,

kekšystės dvasia juose įsigalėjusi,

ir jie nepažįsta VIEŠPATIES.

⁵ Izraelio išdidumas liudija prieš jį,

ir Efraimas klumpa dėl savo kaltės,

o Judas klumpa drauge su jais.

⁶ Tuomet su savo avimis ir galvijais

jie eis ieškoti VIEŠPATIES, bet neras,

nes jis pasitraukė nuo jų.

⁷ Jie tapo neištikimi VIEŠPAČIUI,

pagimdę pavainikius.

Jaunatis dabar prarys juos

drauge su jų laukais.

⁸ Pūskite ragą Gibėjoje,

trimitą Ramoje!

Skelbkite pavojų Bet Avene:

‘Benjaminai, pasižiūrėk atgal!’

⁹ Efraimas bausmės dieną virs tyrlaukiais.

Skelbiu Izraelio giminėms,

kas tikrai įvyks.

¹⁰ Judo galiūnai tapo lygūs

perkeliantiems laukų ribas;

išliesiu ant jų savo pyktį kaip vandenį.

¹¹ Efraimas nuengtas ir teismo sutriuškintas dėl to,

kad sąmoningai ėjo paskui melą.

¹² Tarsi kandis esu Efraimui,

tarsi puvimas Judo namams.

¹³ Kai Efraimas pamatė savo ligą,

o Judas ­ savo žaizdą,

Efraimas kreipėsi į Asiriją

ir siuntė pasiuntinius pas didįjį karalių.

Bet jis negali jūsų pagydyti

ar užgydyti jūsų žaizdos,

¹⁴ nes Efraimui aš esu tarsi liūtas

ir Judo namams tarsi liūto jauniklis.

Aš pats draskysiu ir eisiu sau,

aš nusinešiu, ir niekas neišgelbės.

¹⁵ Aš pasitrauksiu,

kol jie suvoks savo kaltę

ir ieškos mano veido.

Vargdami jie maldaus mano malonės: