¹ Geras vardas vertesnis už kvapų aliejų,

mirties diena vertesnė už gimimo dieną.

² Verčiau eiti į namus, kur gedima,

negu į namus, kur puotaujama,

nes toks kiekvieno žmogaus galas,

ir gyvieji tesideda tai į širdį.

³ Verčiau liūdėti, negu juoktis,

nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis.

⁴ Išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai,

o kvailųjų širdis ­ pramogų namuose.

⁵ Verčiau klausytis išmintingo žmogaus papeikimo,

negu kvailo žmogaus pagyrimo.

⁶ Juk kvailųjų vėjavaikiškumas ­

lyg erškėčiai, spragsintys po katilu.

Tai irgi migla!

⁷ Iš tikrųjų engimas net išmintingąjį gali sukvailinti,

o kyšis ­ sugadinti širdį.

⁸ Reikalo pabaiga vertesnė už pradžią;

kantri dvasia vertingesnė, negu išpuikusi.

⁹ Neskubėk supykti,

nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės.

¹⁰ Nesakyk: „Tad kaip gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?“ ­ nes neišmintinga kelti tokį klausimą.

¹¹ Išmintis taip pat vertinga, kaip vertingas paveldas, ir naudinga tiems, kurie mėgaujasi saule. ¹² Juk išminties teikiama ūksmė ­ kaip pinigų ūksmė, o išmanymo nauda tokia: išmintis jos turinčiam teikia gyvastį.

¹³ Apsvarstyk Dievo darbus! Kas gali ištiesinti, ką jis padarė kreiva? ¹⁴ Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi ­ ir viena, ir kita ­ yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis.

¹⁵ Per savo trumpą gyvenimą mačiau du dalykus: kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo nedorumo. ¹⁶ Neperdėk, būdamas teisus, ir neperdėk, būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti? ¹⁷ Nepe´rdėk, būdamas nedoras, ir nebūk kvailas. Kam gi turėtumei mirti prieš laiką? ¹⁸ Geriausia, kad vieno laikytumeis, bet ir nuo kito rankos neatitrauktum, nes kas bijo Dievo, tam su abiem seksis.

¹⁹ Išmintis gina išmintingąjį geriau negu dešimt mieste esančių didžiūnų. ²⁰ Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų. ²¹ Pagaliau nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba, kad neišgirstum savo vergo tave keikiant. ²² Juk savo širdyje žinai, kad dažnai esi keikęs kitus.

²³ Visa tai tyriau išmintimi. Tariau: „Būsiu išmintingas.“ Bet išmintis liko toli nuo manęs. ²⁴ Toli visa, kas buvo, ir giliai giliai palaidota. Kas gali tai išaiškinti? ²⁵ Atsidėjau širdimi pažinti, tirti, ieškoti išminties bei dalykų supratimo, norėdamas suvokti, kad nedorumas kvailas, o kvailybė ­ beprotybė.

²⁶ Man moteris kartesnė už mirtį. Ji ­ spąstai, jos širdis ­ žabangos, o rankos ­ pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengs, bet kas nusideda, tą ji pagaus. ²⁷ Štai ką radau, sako Mokytojas, kai dėjau vieną dalyką prie kito, ieškodamas jų supratimo. ²⁸ O štai ko dar tebeieškau, nors nesėkmingai: vieną vyrą iš tūkstančio užtikau, bet nė vienos moters tarp jų niekada neradau. ²⁹ Taigi radau viena: Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į svarstymus.

¹ Kas gali lygintis su išminčiumi

ir visa tai paaiškinti?

„Žmogaus išmintis taip apšviečia jo veidą,

kad sušvelnėja griežti jo bruožai.“

² Kaip esi prisiekęs Dievui, taip ir vykdyk, ką karalius įsako. ³ Neskubėk pasišalinti iš karaliaus akivaizdos, nors reikalas tau ir labai nemalonus būtų, nes jis daro, kas tik jam patinka. ⁴ Kadangi karaliaus žodis galingas, kas gali jam sakyti: „Kodėl taip darai?“ ⁵ Kas paklūsta įsakymui, tas nepatiria jokios žalos. Išminčiaus širdis žino laiką ir nuosprendį, ⁶ nes kiekvienam dalykui yra ir laikas, ir nuosprendis. Savo didelei nelaimei, žmogus ⁷ nežino, kas įvyks, ir kas jam gali pasakyti, kaip tai įvyks? ⁸ Kaip žmogus negali suvaldyti vėjo ar pasilaikyti gyvybės alsavimo, taip jis negali nustatyti savo mirties dienos. Tas mūšis neišvengiamas, o nedorumas bejėgis išgelbėti savo šeimininką.

⁹ Visus tuos dalykus suvokiau, svarstydamas visa, ką žmonės po saule daro, kai žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai.

Žmogaus likimas

¹⁰ Taip pat mačiau nedorėlių, išeinančių iš šventosios vietos ir nešamų laidoti. Tuo tarpu tie, kurie dorai elgdavosi, pamiršti. Tai irgi migla! ¹¹ Kadangi bausmė už nedorus darbus vykdoma ne tuoj pat, žmogaus širdis įsidrąsina daryti pikta. ¹² Nusidėjėlis gali daryti pikta šimtą kartų ir, nepaisydamas to, ilgai gyventi. Žinau, kad bus gera bijantiems Dievo, nes jie garbina jo Artumą, ¹³ bet nebus gera nedorėliui. Savo dienų jis nepailgins kaip šešėlio, nes negarbina Dievo.

¹⁴ Žemėje pasitaiko ­ tai irgi migla, ­ kad doram žmogui kartais atlyginama pagal nedorėlio darbus, o nedorėliui ­ pagal gero žmogaus darbus. Kaip sakiau, tai irgi migla!

¹⁵ Užtat labai vertinu malonumą. Juk žmogui po saule nėra nieko geriau, kaip valgyti, gerti ir mėgautis gyvenimu, nes tai lydės jį triūsiant per visas gyvenimo dienas, kurias Dievas jam suteiks po saule.

¹⁶ Kai atsidėjau iš širdies mokytis išminties ir stebėti darbus, kuriuos žmogus atlieka žemėje, apsieidamas net be miego dieną ir naktį, ¹⁷ pamačiau, kad visa tai Dievo darbas. Iš tikrųjų žmogus negali išsiaiškinti viso vyksmo po saule. Nors žmogus ir stropiai triūstų ieškodamas, jis neišsiaiškins. Juk išminčiai, nors ir tariasi žiną, negali to išsiaiškinti.

¹ Iš tikrųjų, svarstydamas visa tai širdimi, supratau, kad net teisiųjų ir išmintingųjų darbai Dievo rankose. Ar tai meilė, ar neapykanta, žmogus nepajėgia suprasti! ² Juk toks pat likimas ištinka visus: teisųjį ir nedorėlį, gerąjį ir blogąjį, švarųjį apeigoms ir nešvarųjį, atnašaujantį auką ir neatnašaujantį aukos, tiek dorąjį, tiek nusidėjėlį, tiek žmogų, kuris prisiekia, tiek žmogų, kuris bijo prisiekti. ³ Tarp blogybių, vykstančių po saule, visų blogiausia tai, kad toks pat likimas ištinka visus. Vadinasi, žmonių širdys kupinos nedorumo, ir, kolei jie gyvi, kvailybė tykoja jų širdyje, o paskui jie nueina pas mirusiuosius! ⁴ Iš tikrųjų žmogus gyvųjų draugėje turi viltį: verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu! ⁵ Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. ⁶ Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule.

⁷ Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi, nes Dievas jau seniai patvirtino, ką darai. ⁸ Tebūna tavo drabužiai visuomet šviežiai išskalbti, tenestokoja tavo galva kvapaus aliejaus! ⁹ Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias jis tau po saule suteikia, per visas trapias savo dienas! Tai tavo dalis gyvenime ir tavo triūse, kuriuo triūsi po saule. ¹⁰ Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokiõs veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui.

¹¹ Be to, pastebėjau po saule, kad greitieji ne visuomet laimi lenktynes, narsuoliai ne visuomet nugali kovoje, išmintingieji ne visuomet užsidirba sau pragyvenimą, gudrieji ne visuomet tampa turtingi ir mokytieji ne visuomet įgyja palankumo, nes nesėkmės metas ištinka juos visus. ¹² Mat žmogus savo nesėkmės meto nė žinoti negali. Tarsi žuvis, pagauta lemtingu tinklu, tarsi paukščiai, patekę į kilpas, yra nesėkmės pagauti mirtingieji, kai ji staiga juos užklumpa.

Išmintis ir kvailumas

¹³ Be to, mačiau po saule ir tokį išminties atvejį. Man jis pasirodė labai reikšmingas. ¹⁴ Buvo vienas mažas miestas. Nedaug jame buvo gyventojų. Jo pulti atžygiavo galingas karalius. Pastatęs aukštus apgulos bokštus, jis apsupo jį. ¹⁵ Tame mieste gyvenęs beturtis išminčius savo išmintimi išgelbėjo miestą. Bet vėliau šio beturčio žmogaus niekas neatminė. ¹⁶ Tad tariau: „Išmintis veiksmingesnė už nuogą jėgą, tačiau beturčio žmogaus išmintis nevertinama, ir jo žodžių nepaisoma.“

¹⁷ Išmintingųjų ramiai tartų žodžių paisoma mieliau, negu kvailių valdovo riksmo!

¹⁸ Išmintis vertesnė už karo ginklus, bet vienui vienas nedorėlis daug gera sugadina.