¹ Iš tikrųjų, svarstydamas visa tai širdimi, supratau, kad net teisiųjų ir išmintingųjų darbai Dievo rankose. Ar tai meilė, ar neapykanta, žmogus nepajėgia suprasti! ² Juk toks pat likimas ištinka visus: teisųjį ir nedorėlį, gerąjį ir blogąjį, švarųjį apeigoms ir nešvarųjį, atnašaujantį auką ir neatnašaujantį aukos, tiek dorąjį, tiek nusidėjėlį, tiek žmogų, kuris prisiekia, tiek žmogų, kuris bijo prisiekti. ³ Tarp blogybių, vykstančių po saule, visų blogiausia tai, kad toks pat likimas ištinka visus. Vadinasi, žmonių širdys kupinos nedorumo, ir, kolei jie gyvi, kvailybė tykoja jų širdyje, o paskui jie nueina pas mirusiuosius! ⁴ Iš tikrųjų žmogus gyvųjų draugėje turi viltį: verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu! ⁵ Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. ⁶ Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule.

⁷ Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi, nes Dievas jau seniai patvirtino, ką darai. ⁸ Tebūna tavo drabužiai visuomet šviežiai išskalbti, tenestokoja tavo galva kvapaus aliejaus! ⁹ Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias jis tau po saule suteikia, per visas trapias savo dienas! Tai tavo dalis gyvenime ir tavo triūse, kuriuo triūsi po saule. ¹⁰ Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokiõs veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui.

¹¹ Be to, pastebėjau po saule, kad greitieji ne visuomet laimi lenktynes, narsuoliai ne visuomet nugali kovoje, išmintingieji ne visuomet užsidirba sau pragyvenimą, gudrieji ne visuomet tampa turtingi ir mokytieji ne visuomet įgyja palankumo, nes nesėkmės metas ištinka juos visus. ¹² Mat žmogus savo nesėkmės meto nė žinoti negali. Tarsi žuvis, pagauta lemtingu tinklu, tarsi paukščiai, patekę į kilpas, yra nesėkmės pagauti mirtingieji, kai ji staiga juos užklumpa.

Išmintis ir kvailumas

¹³ Be to, mačiau po saule ir tokį išminties atvejį. Man jis pasirodė labai reikšmingas. ¹⁴ Buvo vienas mažas miestas. Nedaug jame buvo gyventojų. Jo pulti atžygiavo galingas karalius. Pastatęs aukštus apgulos bokštus, jis apsupo jį. ¹⁵ Tame mieste gyvenęs beturtis išminčius savo išmintimi išgelbėjo miestą. Bet vėliau šio beturčio žmogaus niekas neatminė. ¹⁶ Tad tariau: „Išmintis veiksmingesnė už nuogą jėgą, tačiau beturčio žmogaus išmintis nevertinama, ir jo žodžių nepaisoma.“

¹⁷ Išmintingųjų ramiai tartų žodžių paisoma mieliau, negu kvailių valdovo riksmo!

¹⁸ Išmintis vertesnė už karo ginklus, bet vienui vienas nedorėlis daug gera sugadina.