¹ Geras vardas vertesnis už kvapų aliejų,

mirties diena vertesnė už gimimo dieną.

² Verčiau eiti į namus, kur gedima,

negu į namus, kur puotaujama,

nes toks kiekvieno žmogaus galas,

ir gyvieji tesideda tai į širdį.

³ Verčiau liūdėti, negu juoktis,

nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis.

⁴ Išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai,

o kvailųjų širdis ­ pramogų namuose.

⁵ Verčiau klausytis išmintingo žmogaus papeikimo,

negu kvailo žmogaus pagyrimo.

⁶ Juk kvailųjų vėjavaikiškumas ­

lyg erškėčiai, spragsintys po katilu.

Tai irgi migla!

⁷ Iš tikrųjų engimas net išmintingąjį gali sukvailinti,

o kyšis ­ sugadinti širdį.

⁸ Reikalo pabaiga vertesnė už pradžią;

kantri dvasia vertingesnė, negu išpuikusi.

⁹ Neskubėk supykti,

nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės.

¹⁰ Nesakyk: „Tad kaip gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?“ ­ nes neišmintinga kelti tokį klausimą.

¹¹ Išmintis taip pat vertinga, kaip vertingas paveldas, ir naudinga tiems, kurie mėgaujasi saule. ¹² Juk išminties teikiama ūksmė ­ kaip pinigų ūksmė, o išmanymo nauda tokia: išmintis jos turinčiam teikia gyvastį.

¹³ Apsvarstyk Dievo darbus! Kas gali ištiesinti, ką jis padarė kreiva? ¹⁴ Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi ­ ir viena, ir kita ­ yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis.

¹⁵ Per savo trumpą gyvenimą mačiau du dalykus: kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo nedorumo. ¹⁶ Neperdėk, būdamas teisus, ir neperdėk, būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti? ¹⁷ Nepe´rdėk, būdamas nedoras, ir nebūk kvailas. Kam gi turėtumei mirti prieš laiką? ¹⁸ Geriausia, kad vieno laikytumeis, bet ir nuo kito rankos neatitrauktum, nes kas bijo Dievo, tam su abiem seksis.

¹⁹ Išmintis gina išmintingąjį geriau negu dešimt mieste esančių didžiūnų. ²⁰ Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų. ²¹ Pagaliau nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba, kad neišgirstum savo vergo tave keikiant. ²² Juk savo širdyje žinai, kad dažnai esi keikęs kitus.

²³ Visa tai tyriau išmintimi. Tariau: „Būsiu išmintingas.“ Bet išmintis liko toli nuo manęs. ²⁴ Toli visa, kas buvo, ir giliai giliai palaidota. Kas gali tai išaiškinti? ²⁵ Atsidėjau širdimi pažinti, tirti, ieškoti išminties bei dalykų supratimo, norėdamas suvokti, kad nedorumas kvailas, o kvailybė ­ beprotybė.

²⁶ Man moteris kartesnė už mirtį. Ji ­ spąstai, jos širdis ­ žabangos, o rankos ­ pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengs, bet kas nusideda, tą ji pagaus. ²⁷ Štai ką radau, sako Mokytojas, kai dėjau vieną dalyką prie kito, ieškodamas jų supratimo. ²⁸ O štai ko dar tebeieškau, nors nesėkmingai: vieną vyrą iš tūkstančio užtikau, bet nė vienos moters tarp jų niekada neradau. ²⁹ Taigi radau viena: Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į svarstymus.