¹ Viena negyva musė gali sugadinti visą kvapųjį aliejų! Maža kvailystė nusveria išmintį ir pagarbą.

² Išmintingo žmogaus širdis veda jį į dešinę, kvailojo ­ į kairę. ³ Kvailasis ir kelyje būdamas stokoja nuovokos, nes skelbia visiems be išimties, kad jis kvailas.

⁴ Jei kiltų ant tavęs valdovo pyktis, nepasitrauk iš savo vietos, nes, pykčiui aprimus, atleidžiamos didelės kaltės.

⁵ Mačiau po saule kitą blogį tarsi klaidą, kylančią iš paties valdovo: ⁶ kvailybė iškelta į daugelį aukštų vietų, o turtingieji turi sėdėti ant žemų krėslų. ⁷ Mačiau raitų vergų ir didžiūnų, einančių pėsčiomis, tarsi jie būtų vergai.

⁸ Kas kasa duobę, tas įpuls į ją;

kas ardo akmeninę tvorą, tą įgels gyvatė.

⁹ Kas skaldo akmenis, tą jie sužeis;

kas kerta medžius, tam jie sukels pavojų.

¹⁰ Jei kirvis būtų atšipęs ir žmogus prieš tai jo nepagaląstų,

reikėtų įtempti jėgas. Sėkmingiau ­ pasinaudoti išmintimi.

¹¹ Jei gyvatė įgelia, kol dar nebuvo apkerėta,

tai jokios naudos kerėtojui.

¹² Išmintingo žmogaus žodžiai jam laimi palankumą,

o ką kvailasis sako, tai jį pražudo;

¹³ jo žodžiai prasideda nesąmone,

o šneka baigiasi visiška kvailyste.

¹⁴ Kvailasis tiesiog daugina žodžius!

Nė vienas nežino, ką atneš ateitis;

kas gali kam nors pasakyti, kas įvyks po jo?

¹⁵ Kvailojo triūsas taip jį nuvargina,

kad jis net nebežino, kaip nueiti į miestą.

Patarimai

¹⁶ Vargas tau, šalie, kurios karalius jaunuolis

ir kurios didžiūnai pradeda puotauti ryto metą!

¹⁷ Laiminga tu, šalie, kurios karalius iš kilmingųjų

ir kurios didžiūnai puotauja tinkamu laiku,

santūriai, o ne kaip girtuokliai!

¹⁸ Dėl tingumo įlinksta sijos,

dėl tingių rankų prilaša į trobą.

¹⁹ Puota keliama pramogai,

vynas daro gyvenimą linksmesnį,

ir pinigai viskam naudingi.

²⁰ Net tarp savo artimųjų neniekink karaliaus,

net savo miegamajame nekeik turtuolio,

nes padangių paukščiai gali nunešti tavo balsą,

sparnuotis gali pasakyti, ką tu sakei.

¹ Mesk savo duoną į vandenis,

ir po daugelio dienų ją atrasi.

² Išdalyk, ką turi, septyniems

ar net aštuoniems, nes nežinai,

kokia nelaimė gali ištikti žemę.

³ Kai debesys pilni vandens,

jie palaisto lietumi žemę;

kad ir kur medis kristų, į pietus ar į šiaurę,

kur kris,

ten jis ir gulės.

⁴ Kas paiso vėjo, niekada nesės,

o kas stebi debesis, niekada nepjaus.

⁵ Kaip nežinai, kokiu keliu ateina gyvybės alsavimas

į kaulus motinos įsčiose,

taip nežinai,

kaip Dievas elgiasi Visatoje.

⁶ Rytą sėk savo sėklą,

iki vakaro neleisk savo rankoms ilsėtis,

nes niekada nežinai,

ar šis ar anas darbas pasiseks,

o gal abu bus sėkmingi.

⁷ Smagi dienos šviesa,

malonu akims matyti saulę.

⁸ Nors žmogus ir daug metų gyventų,

jais visais tesimėgauja prisimindamas,

kad bus daug tamsių dienų.

Visa, kas ateina, yra migla!

⁹ Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas!

Leisk savo širdžiai mėgautis

savo jaunystės dienomis.

Eik, kur veda tavo širdies troškimai,

daryk, kas patinka tavo akims,

tačiau žinok, kad dėl viso to

tave Dievas pašauks į teismą.

¹⁰ Iš savo širdies pašalink rūpestį

ir neapsunkink savęs,

nes jaunystė ir gyvenimo aušra yra migla!

¹ Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis,

dar skausmo dienoms neatėjus

ir dar neatėjus metams,

apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“ ­

² dar neužtemus saulės,

mėnulio ir žvaigždžių šviesai

ir lietų nešantiems debesims nesugrįžus.

³ Tai dienai atėjus, namų sargai drebės

ir galiūnai sukniubs,

malėjos liausis malusios, nes jų mažai beliko,

o žvelgiantys pro langą matys tamsą,

⁴ kai durys į gatvę uždaromos,

ir girnų garsas tilstelėja,

kai paukščio giesmė vis silpnėja ir visi dainingi garsai prityla,

⁵ kai bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje,

kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka,

ir kapario uoga tampa bejėgė.

Kadangi žmogus eina į savo amžinus namus,

raudotojai būriuojasi gatvėje, laukdami,

⁶ kol bus nutrauktas sidabro siūlas

ir sudaužytas aukso dubuo,

ąsotis sudaužytas prie šaltinio

ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos.

⁷ Dulkės sugrįš į žemę,

kur kadaise jos ir buvo,

o gyvybės alsavimas ­ pas Dievą, kuris jį davė.

⁸ Miglų migla! ­ sako Mokytojas. Viskas migla!

Pabaiga

⁹ Mokytojas buvo išmintingas žmogus. Be to, jis ir žmones mokė to, ko pats buvo išmokęs sverdamas ir tyrinėdamas, bei sudarė daug patarlių. ¹⁰ Mokytojas stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė.

¹¹ Išminčių posakiai ­ tarsi akstinai, tarsi giliai į akstinus įkaltos vinys. Jie duoti vieno Ganytojo. ¹² O dėl to, kas viršaus, mano vaike, būk atsargus! Knygų dauginimui niekada nebus galo, o daug mokantis nuvargsta kūnas.

¹³ Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. ¹⁴ Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą ­ ir gerą, ir blogą.