¹ Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis,

dar skausmo dienoms neatėjus

ir dar neatėjus metams,

apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“ ­

² dar neužtemus saulės,

mėnulio ir žvaigždžių šviesai

ir lietų nešantiems debesims nesugrįžus.

³ Tai dienai atėjus, namų sargai drebės

ir galiūnai sukniubs,

malėjos liausis malusios, nes jų mažai beliko^[i1],

o žvelgiantys pro langą matys tamsą,

⁴ kai durys į gatvę uždaromos,

ir girnų garsas tilstelėja,

kai paukščio giesmė vis silpnėja ir visi dainingi garsai prityla,

⁵ kai bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje,

kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka,

ir kapario uoga tampa bejėgė.

Kadangi žmogus eina į savo amžinus namus,

raudotojai būriuojasi gatvėje, laukdami,

⁶ kol bus nutrauktas sidabro siūlas

ir sudaužytas aukso dubuo,

ąsotis sudaužytas prie šaltinio

ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos.

⁷ Dulkės sugrįš į žemę,

kur kadaise jos ir buvo,

o gyvybės alsavimas ­ pas Dievą, kuris jį davė.

⁸ Miglų migla! ­ sako Mokytojas. Viskas migla!

Pabaiga

⁹ Mokytojas buvo išmintingas žmogus. Be to, jis ir žmones mokė to, ko pats buvo išmokęs sverdamas ir tyrinėdamas, bei sudarė daug patarlių. ¹⁰ Mokytojas stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė.

¹¹ Išminčių posakiai ­ tarsi akstinai, tarsi giliai į akstinus įkaltos vinys. Jie duoti vieno Ganytojo. ¹² O dėl to, kas viršaus, mano vaike, būk atsargus! Knygų dauginimui niekada nebus galo, o daug mokantis nuvargsta kūnas.

¹³ Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. ¹⁴ Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą ­ ir gerą, ir blogą.