¹ Mokytojo, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus, žodžiai.

Žmogaus triūsas beprasmis

² Miglų migla! ­ sako Mokytojas.

Miglų migla! Viskas migla!

³ Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,

kuriuo jis triūsia po saule?

⁴ Viena karta nueina, kita ateina,

bet žemė amžinai lieka ta pati.

⁵ Saulė teka ir leidžiasi,

skubėdama į vietą, iš kurios pateka.

⁶ Vėjas pučia į pietus,

paskui sukasi šiaurės link.

Vis sukasi ir sukasi vėjas,

grįždamas į tą patį sukinį.

⁷ Visos upės nuolat teka į jūrą,

tačiau jūra niekada nebūna pilna.

Į vietą, iš kurios išteka,

upės vėl suteka.

⁸ Visi dalykai labiau varginantys,

negu žmogus gali pasakyti.

Akis žiūrėdama nepasisotina,

ausis klausydama neprisipildo.

⁹ Kas buvo, tas vėl bus;

kas įvyko, tai vėl įvyks.

Po saule nieko nėra nauja!

¹⁰ Kartais apie kokį nors dalyką sakoma:

„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“

Betgi tas dalykas jau buvo

šimtmečiais prieš mus.

¹¹ Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų,

taip ateities dienomis būsiančių dalykų

neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.

Gyvenimo patyrimas

¹² Aš, Mokytojas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje. ¹³ Visa širdimi atsidėjau išmintingai tyrinėti ir nagrinėti visa, kas vyksta po dangumi. Kokia varginanti užduotis, Dievo duota žmonėms spręsti! ¹⁴ Mačiau visa, kas daroma po saule. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis.

¹⁵ Kas kreiva, tas negali būti ištiesinta;

ko trūksta, to negalima suskaičiuoti.

¹⁶ Tariau širdyje: „Štai įgijau daug išminties, daugiau už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir išmanymą.“ ¹⁷ Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei išmanymo prigimtį ir kvailybę bei paikybę, supratau, kad ir tai ­ tik vėjų vaikymasis.

¹⁸ Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių;

juo daugiau žinai, juo daugiau kankiniesi.

¹ Tariau širdyje: „Puiku! Leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų!“ Bet, tikėk manimi, ir tai buvo migla. ² Apie juoką sakiau: „Kvailystė!“ Apie džiaugsmą: „Kas iš to?“ ³ Sumaniau ištirti, kaip paskatinti savo kūną vynu, nors mano širdis ir buvo užsiėmusi išmintimi; ryžausi atsiduoti kvailystei, norėdamas suprasti, ar gera mirtingiesiems tai daryti per keletą jų gyvenimo po dangumi dienų.

⁴ Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausi vynuogynų. ⁵ Įsirengiau sodų bei parkų ir pasisodinau juose visokių rūšių vaismedžių. ⁶ Įsitaisiau vandens tvenkinių augančio miško medžiams laistyti. ⁷ Įsigijau vergų ir vergių. Vergai gimė ir mano namuose. Turėjau taip pat didžiulių galvijų bandų bei avių kaimenių, didesnių negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje. ⁸ Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valstybių turtų. Apsirūpinau dainininkais ­ vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių.

⁹ Taip tapau didis. Viršijau visus buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, ir išmintis manęs nepaliko. ¹⁰ Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau. Nė savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai teikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą. ¹¹ Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule!

Išmintis ir kvailybė

¹² Ėmiausi svarstyti, vertindamas išmintį, kvailybę ir paikybę, nes ką darys žmogus, atėjęs po karaliaus? Tik tai, ką karalius buvo daręs!

¹³ Suvokiau, kad išmintis pranoksta kvailybę,

kaip šviesa pranoksta tamsą.

¹⁴ Išmintingasis kaktoje turi akis,

o kvailasis grabaliojasi tamsoje.

Tačiau žinojau, kad juodu abu ištinka toks pat likimas. ¹⁵ Tariau sau širdyje: „Jeigu kvailojo likimas ištiks ir mane, tai kodėl turėčiau būti išmintingas? Kokia man iš to nauda?“ Taigi suvokiau širdyje, kad ir tai tik migla! ¹⁶ Juk nėra nei išmintingųjų, nei kvailųjų išliekančio atminimo, nes ateities dienomis vieni ir kiti bus užmiršti. Tad kaip gali išmintingasis mirti lygiai taip, kaip miršta kvailasis! ¹⁷ Pradėjau bodėtis gyvenimu, nes visa, kas vyksta po saule, man kėlė nerimą. Visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis!

¹⁸ Matydamas, kad turiu palikti žmogui, ateinančiam po manęs, bodėjausi visais savo triūso vaisiais, kuriuos buvau sukaupęs po saule. ¹⁹ Kas žino, koks jis bus? Ar išmintingas, ar kvailas? Tačiau jis tvarkys visus mano triūso ir išminties vaisius po saule! Tai irgi migla! ²⁰ Vėl mano širdis puolė į neviltį dėl visų triūso vaisių, kuriuos buvau sukaupęs po saule. ²¹ Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas išmanymo ir įgūdžių, privalo palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Tai irgi migla ir didelis blogis. ²² Tad kokia nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule? ²³ Juk visos jo dienos kupinos skausmo, o jo užsiėmimas ­ apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Tai irgi migla!

²⁴ Tad nieko nėra geriau žmogui, kaip valgyti bei gerti ir rasti pasitenkinimo savo triūse. Net tai, kaip pastebėjau, ateina iš Dievo rankos. ²⁵ Juk kas be jo turės ko valgyti ir ras pasitenkinimo? ²⁶ Iš tikrųjų žmogui, kuris jam patinka, Dievas suteikia išminties, išmanymo ir džiaugsmo. O nusidėjėliui jis užkrauna vargą rinkti ir kaupti nuosavybę, kad būtų atiduota tam, kuris patinka Dievui. Tai irgi migla ir vėjų vaikymasis!

¹ Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.

² Laikas gimti ir laikas mirti,

laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.

³ Laikas žudyti ir laikas gydyti,

laikas griauti ir laikas statyti.

⁴ Laikas verkti ir laikas juoktis,

laikas gedėti ir laikas šokti.

⁵ Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti,

laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti.

⁶ Laikas ieškoti ir laikas pamesti,

laikas laikyti ir laikas išmesti.

⁷ Laikas perplėšti ir laikas susiūti,

laikas tylėti ir laikas kalbėti.

⁸ Laikas mylėti ir laikas nekęsti,

laikas karui ir laikas taikai.

Triūsas ir jo vaisiai

⁹ Tad kokia nauda dirbančiajam iš jo triūso? ¹⁰ Stebėjau užsiėmimus, kuriais užsiimti žmonėms Dievas lėmė. ¹¹ Visa, ką jis daro, tinkama tam laikui. Be to, jis įdiegė amžinybę į jų širdį, bet žmogus negali perprasti nei pradžios, nei pabaigos to, ką Dievas daro.

¹² Taip suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip būti laimingam ir patirti malonumo savo gyvenime. ¹³ Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir savo užsiėmime rasti pasitenkinimo, tai Dievo dovana. ¹⁴ Suvokiau, kad visa, ką Dievas daro, išliks amžinai: nieko negalima prie to pridėti, nieko negalima iš to atimti. Taip Dievas veikia, kad žmonės jaustų jam pagarbą. ¹⁵ Tai, kas jau buvo, vyksta dabar; tai, kas dar turi būti, jau seniai yra buvę. Dievas pasirūpina tuo, kas reikalauja jo dėmesio.

¹⁶ Be to, mačiau po saule, kad vietoj teisingumo buvo nedorybė ir vietoj teisumo buvo nedorybė. ¹⁷ Širdyje sau tariau: „Ir teisuolį, ir nedorėlį teis Dievas, nes kiekvienam reikalui ir kiekvienam įvykiui skirtas laikas.“ ¹⁸ Tada apie žmones širdyje sau tariau: „Tai Dievas juos ištirs ir parodys, kad viduje jie tik gyvuliai.“ ¹⁹ Juk žmonių ir gyvulių likimas yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus nepranoksta gyvulio, nes visa tai migla. ²⁰ Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių, ir abu į dulkes sugrįžta. ²¹ Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas leidžiasi žemyn, į žemę? ²² Tad suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip rasti pasitenkinimo savo užsiėmime, nes tai jo dalia. Kas įgalins jį pamatyti, kas bus po jo?