¹ Mokytojo, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus, žodžiai.

Žmogaus triūsas beprasmis

² Miglų migla! ­ sako Mokytojas.

Miglų migla! Viskas migla!

³ Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,

kuriuo jis triūsia po saule?

⁴ Viena karta nueina, kita ateina,

bet žemė amžinai lieka ta pati.

⁵ Saulė teka ir leidžiasi,

skubėdama į vietą, iš kurios pateka.

⁶ Vėjas pučia į pietus,

paskui sukasi šiaurės link.

Vis sukasi ir sukasi vėjas,

grįždamas į tą patį sukinį.

⁷ Visos upės nuolat teka į jūrą,

tačiau jūra niekada nebūna pilna.

Į vietą, iš kurios išteka,

upės vėl suteka.

⁸ Visi dalykai labiau varginantys,

negu žmogus gali pasakyti.

Akis žiūrėdama nepasisotina,

ausis klausydama neprisipildo.

⁹ Kas buvo, tas vėl bus;

kas įvyko, tai vėl įvyks.

Po saule nieko nėra nauja!

¹⁰ Kartais apie kokį nors dalyką sakoma:

„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“

Betgi tas dalykas jau buvo

šimtmečiais prieš mus.

¹¹ Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų,

taip ateities dienomis būsiančių dalykų

neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.

Gyvenimo patyrimas

¹² Aš, Mokytojas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje. ¹³ Visa širdimi atsidėjau išmintingai tyrinėti ir nagrinėti visa, kas vyksta po dangumi. Kokia varginanti užduotis, Dievo duota žmonėms spręsti! ¹⁴ Mačiau visa, kas daroma po saule. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis.

¹⁵ Kas kreiva, tas negali būti ištiesinta;

ko trūksta, to negalima suskaičiuoti.

¹⁶ Tariau širdyje: „Štai įgijau daug išminties, daugiau už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir išmanymą.“ ¹⁷ Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei išmanymo prigimtį ir kvailybę bei paikybę, supratau, kad ir tai ­ tik vėjų vaikymasis.

¹⁸ Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių;

juo daugiau žinai, juo daugiau kankiniesi.